Tears on Tape
HIM

Patvirtinus laikui, dabar galiu pasakyti labiau apibrėžtą ir kritiškesnę nuomonę, nei anksčiau, kai emocijų veikimas buvo pagrindinis mano kritiką lemiantis faktorius.

Tears on Tape albumas, paskutinysis HIM darbas, labai išlauktas, išbrangintas laukiant jo išleidimo, tad jam pagaliau išėjus labai norėjosi įvertinti kuo teigiamiau, optimistiškiau, ypač po tiek daug neitin malonių įspūdžių sukūrusio Screamworks albumo. O realybė yra šiek tiek kitokia, ir dabar laikas su ja susidurti. Tears on Tape man yra netgi savotiškai prastesnis už 2010 m. darbą. Jeigu Screamworks buvo jų eksperimentavimo pradžia, tai TOT buvo kaip desperatiškas bandymas sugrįžti į senas vėžias, tačiau labai nesėkmingas.

Kas labiausiai kirto per paširdžius, tai tas aiškus jutimas, kaip tarsi visai išgaravo visas kūrybiškumas iš HIM narių, kartu su Villes geru vokalu. Dingo geri tekstai, visi tiesmukiški, kažkokie tingūs, skubotai parašyti, neįsimintini, ne poetiniai, pilni poteksčių, kaip buvo anksčiau. Apie jį buvo daug kalbėta, sakyta, kad tai bus geras darbas, kažkas panašaus tarp Metallica ir Roy Orbison, tačiau nei vieno nei kito nesijaučia. Muzikinis dainų išpildymas, kaip ir dainų struktūros labai primityvios, nuobodžios, visos turi tarsi vienodą struktūrą, tarsi taisyklę, kurios laikomasi ir negalima nuklysti. Prisiminus ir tai, kad grupės būgnininkas turėjo rimtų fizinių problemų, vos galėjo groti, o pakeisti nepakeitė jo niekuo kitu, galima suprasti, kodėl bendra kokybė kentėjo. Tai yra liūdna, emocijų čia negali nebūti. Nei vienos stiprios dainos, kaip ir Screamworks, neturi man šis albumas. Kažkiek išskirti tegaliu All Lips Go Blue, I Will Be The End Of You ir When Love Starts To Die. Išsamiau apie jas jau kalbėta anksčiau, per porą metų nuomonė nelabai keičiasi.

Iš tikrųjų, kai grupė jaučia, kad po truputi pradeda gesintis, labai norėtųsi, kad gerbėjams paliktų bent vieną solidesnį darbą, tad negali neliūdėti, kai keliai išsiskiria būtent šitaip - išleidžiant paskutinį studijinį albumą, kuris nesusilaukia gerų įvertinimų (nesvarbu, kad kai kurie kritikai vertina kažkaip per gerai), ir dar po to prikuria visokių remiksinių albumų, kurie niekam neįdomūs. Jeigu tai eksperimentavimo tęsinys, tai tokio jo aš negaliu suprasti, tik ne iš tokios, legendinės vardą turinčios grupės. Manau, ši nuoskauda man visada liks kažkur širdies kamputyje. Tuo tarpu, albumas, nors man atrodo vertas 6 balų, gaus iš manęs 7/10, vien iš sentimentų, kurie jaučiami šiai grupei.

Lygiai tokio pat BS skambesio įžvelgt neįmanoma. Bet kai kuriose dainose jaučiasi kažkas panašaus į jų stilių, tas lėtas doom'as, tarkim When Love Starts To Die dainoje. Ankstesniuose albumuose iki "Screamworks" aišku, daugiau to jautėsi... Kad tą pajusti neužtenka vienos perklausos. O aš jau esu nesuskaičiuojamus daugybę kartų perklausius, dainos įaugusios į mano kraują, tad aš žinau, ką sakau. Aš taip pat manau, kad metalo beveik nelikuo juose. Tačiau tai toli ir iki pop roko... Dabar tai tiesiog alternatyvus rokelis su beveik mirusiu gotikos žiupsneliu. Ir kad tai visiška komercija, nepasakyčiau, nes žinau, kad Ville visada kuria iš širdies, o kaip gaunasi įrašų studijoje ir ko prisako ir pridaro jų prodiuseris, yra kitas reikalas. Paliegęs balsas? Na taip, turėjo jis problemų su balsu. Gyvuose koncertuose skambėjo tragiškai. Bet dabar, kiek žinau, pasitaisė kažkiek. O ir šiaip žmogus jau nebe pirmos jaunystės, bet kad būtų neįmanoma klausytis balso, taip nėra. Jo balsas apskritai buvo geras, matyt, tik dėl to, kad jis daug rūkė, o dabar jaučiasi blogieji viso to padariniai... Jo balsas buvo pats geriausias pačioje karjeros pradžioje, pačiame pirmajame albume. Va ten tai tai buvo metalas, ten buvo tikra gotika. Gaila, kad tai truko taip trumpai.

Manau, pagrindinė albumo problema yra nepakankamas tvirtumas iš pačių atlikėjų. Bet tobulų grupių nėra. Beveik visada, visose grupėse koks nors albumas paima ir nuvilia...

Nu ką aš žinau, kur čia galima  BS įžvelgt. BS yra heavy metalo chebra, o čia kas? Sorry, suprantu, kad gal fanams kitaip atrodo, bet man čia ne tik ne metalas, bet net nelabai rokas. Pop rokas, ne daugiau. Visiška komercija. Balsas kažkoks paliegęs. Ekspresijos jokios. Net neprisiverčiau viso albumo išklausyt. Problemos problemom, bet kas jų neturi? O tie minimalūs gitarų intarpai tikrai nepakeičia bendro nupopsinto dainų įvaizdžio.

Gerai, pripažinkime visi, kad HIM'ų auksiniai laikai jau praėję. Bet tai nereiškia, kad jie dabar suprastėję. Šis albumas iš pradžių mane labai nuvylė, kai tik pirmą kartą išgirdau. Bet po kelių perklausų pamačiau, kad nėra taip ir blogai. Reikia nepamiršti, jog albumo kokybę įtakojo ir kai kurių narių asmeninės problemos, sveikatos problemos, kiek girdėjau. Ne fanai to nežinos. Žinot, koks HIM didelis pliusas? Ogi tas, kas nei vienam albume dainos nesikartoja, visos jos skirtingos. Ir nors "TOT" jos ne tokios, kaip anksčiau, labiau "plastikinės", vis tiek daug jausmų į jas sudėta. Jie vis dar love metal ir amžinai taip bus. Smagu ir tai, kad pats Ville Valo turi išsilaikiusį puikų muzikinį skonį ir jo kūrybą labai stipriai įtakoja Black Sabbath. Nuo pat HIM karjeros pradžios BS darė jiems didžiulę teigiamą įtaką. Visuose albumuos tai jautėsi, šiame irgi. Tas mane ramina. Na, aš manau, kad reikia nenukabinti nosies. Vis dar turime senus gerus jų gabalus, gerą, turtingą praeitį ir galime ja mėgautis...

Aš irgi bučiau nagla kalbėti apie sau nepatinkaknčia grupę.Fainai gavo kas jiems buvo pažadėta-tai vat visi jo fanai dabar tik ir teaptarinėja ta albuma...Visiems pilnos kelnės tad joks če nešudas... :)

Nuobodybė,niekalas ir t.t. geriau jau nieko naujo nekurti,nei tokį šūdą,o važiuoti su senu bagažu.