Fauna
Haken

Iš techninės pusės - viskas puiku, tiesiog trūksta kabliuojančių melodijų. Tiesa, yra albume neabejotini du perlai, tai "The Alphabet of Me ir (dieve mano!) "Elephants Never Forget". Einaras pastarają dainą labai nuodugniai paanalizavo. Nuo savęs galiu pridurti, kad Gentle Giant technika "pasiskolinta" buvo kaip preambulė į Haken morziškai-djent'iškai sinkopuotą stilių, kuris išties gavosi išskirtinis ir tuoj pat tapatinamas su grupės pavadinimu. "Elephants Never Forget" viršija 11 min. ir čia grupė panaudojo visą savo arsenalą plius visiškai jai nebūdingus ritmus ir sąskambius. Gavosi velniškai intriguojantis rezultatas, tos minutės tiesiog sutirpsta, besivaikant iš kur tai ir kas tai, bei kodėl tai. Na, bet Spotify klausytojai mano kitaip - tik tračia nuo galo pagal perklausas.

Mano supratimu, Haken inovatyvumo krizė, prasidėjusi sulig Vector albumu, tęsiasi ir toliau. Vector ir Virus albumuose Haken bandė perlipti per save radikalizuodami savo skambesį: sunkindami, grodami dar kapotesnius ir keistesnius rifus, bet dėl to prarasdami muzikos įtaigumą. Fauna yra truputį kitoks dalykas: čia psichozės žiupsnelis, aišku, yra (jis būdingas kiekvienam Haken albumui), tačiau čia bandoma paįvairinti situaciją kitaip, pavyzdžiui, įvedant Gentle Giant tipo harmonijas... bet yra vienas bet – tai nėra naujiena! Haken jau sėkmingai tą realizavo ankstesniuose albumuose ir Cockroach King buvo jų pikas, kaip jie Gentle Giant sukurtus įrankius modernizavo ir adaptavo savo stiliaus muzikai. O vat Elephants Never Forget pirmoji tema labai pavojingai balansuoja ant Gentle Giant skambesio parodijos. 

Bet laimei, tas motyvas visiškai nedominuoja dainoje, Haken įveda į kompoziciją ir savo metališko skambesio, o ir dar vieną dalyką, kad Elephants Never Forget padaro stipriausiu kūriniu albume – disko muzikos motyvą ties 4:25, kuris virš visko albume į viršų iškelia šios kompozicijos vidurinę dalį. Tai buvo elementas, kurio Haken muzikoje dar negirdėjome ir kurio jiems labai reikėjo šiame albume. Aišku, galima kabintis, kad čia nėra nieko tokio, ko negirdėjome Devin Townsend'o albume Empath arba dar anksčiau – Pain of Salvation'ų Scarsick'e, bet čia jau būtų prisikabinėjimas prie detalių. 

Dar viena inovacija, dėl kurios džiaugiuosi: drąsesnis Haken lindimas į pop muziką. Lovebite – idealus to pavyzdys, bet ir The Alphabet of Me ir Island In The Clouds dainose yra tokių sintezo linijų, kurios iš esmės primena synthpop'ą. Galbūt būtent dėl to šios trys kompozicijos irgi yra gana mėgstamos mano albume, nors vėlgi, galima prisikabinti, kad Haken čia irgi nieko naujo neišrado – tokius pokyčius nuo savo įprasto skambesio jau demonstravo jiems labai gimininga grupė Leprous albume Pitfalls, o po to ir užtvirtino Aphelion'e. 

Taigi, žiūrint į albumą griežtai, kad ir Haken bandė kažkokias inovacijas daryti, tačiau jie išrado nebent jau išrastą dviratį, bet reikia būti ir šiek tiek atlaidiems: bent jau jų diskografijoje tai įneša truputį šviežumos. Albume matau didesnę problemą: likusios kompozicijos, kurių nepaminėjau iki šiol (Taurus, Nightingale, Sempiternal Beings, Beneath The White Rainbow, Eyes of Ebony) kenčia nuo to, jog yra antrarūšės Haken dainos, atliktos tuo pačiu senu geru jų stiliumi, bet nieko naujo nepateikiančios. Daugiau ar mažiau kartojasi Vector ir Virus albume jau girdėtas turinys. Galbūt galima įžvelgti, kad Taurus įžangoje bandoma replikuoti djent stilistika, bet vėlgi, tai nėra labai originalu, greičiau tik erzelį klausytojui kelia.

Todėl ir mano emocijos tokios sumišusios: iš vienos pusės jiems perlipti save pavyko gal ir geriau nei Vector ar Virus albumuose, bet tie perlipimo metodai nėra tokie originalūs, o ir geras gabalas albumo vis tiek skamba nelabai įkvepiančiai. Todėl negaliu šio albumo vertinti kaip pažangos. Vertinu jį ne geriau nei Virus, kuriam, atsimenu, daviau solidų 8-etą. Kas yra aukštas balas, bet Haken'ams, kaip vienai inovatyviausių mano mėgstamo muzikos žanro grupių, tai gan kuklus įvertinimas.