Somnia
Hawkwind

Mano klausomiausias rugsėjo mėnesio albumas. Šį albumą net nereikia stengtis traktuoti kaip konceptualų albumą, jis tiesiog plaukia nuo A iki Z kaip vienas kūrinys. Gitaros ir sintezatorių dermės čia yra tiesiog fantastiškos, kai kuriais momentais net geriau nei 8-ojo dešimtmečio Hawkwind. Tiesa, šis albumas yra tiesiog fantastiškas iki It's Only A Dream, bet Meditation šiek tiek užsuka albumą kita kryptimi ir manau, kad antroji pusė kiek silpnina albumą. Mano visos mėgstamiausios dainos yra pirmajame šešetuke: Strange Encounters, Counting Sheep, China Blues, tačiau labiausiai mane veikia du melodingiausi numeriai albume: Alcyone ir It's Only A Dream. Alcyone melodija yra tiesiog 10/10, man šiek tiek primena, ką Devin Townsend išdarinėjo Ghost albume, tačiau Hawkwind tą padaro 100 kartų geriau. It's Only A Dream tuo tarpu labai pinkfloidiškas numeriukas su melancholišku, bet stipriu sintezatoriaus pagrindiniu motyvu. Strange Encounters stebina aštriu, kompleksišku skambesiu, Counting Sheep labai vingrių, savotiškai vežančių motyvų kupina daina, China Blues žiauriai meditatyvus gabalas (tuo aspektu veikia daug geriau nei lengvesnė, rytietiškos muzikos labiau įkvėpta Meditation). Ir net ilgoji Unsomnia yra įdomi, tik antros pusės instrumentinis space'as truputį primuša bendrą dainos įspūdį. Antroje pusėje man patiko irgi melodingesnė daina I Can't Get You Off My Mind, savo momentų turi ir įmantrios kompozicijos kaip Small Objects In Space (kur ta jazzy/loungy sekcija gale, kur Brock'o vokalas skamba kaip Andy Tillison iš The Tangent... žiauriai pagaulus momentas). Taip pat ir paskutinės dvi Barkus ir Cave of Phantom Dreams įdomios, tačiau norėtųsi kažkokio pakilesnio finalo albumui (panašaus į It's Only A Dream).

Jei jau tokią kokybę Hawkwind demonstruoja, tai reikės pasivyti ir pažiūrėt, ką jie dar išleido per pastaruosius kelerius metus. O šitam albumui solidus 9-etas. Vėlgi, kaip ir Steve Hackett albumas, įsipaišo tarp įdomiausių 2021-ųjų metų albumų.