Heads or Tales
Saga

Be galo smagus albumas. Kažkokiu laipsniu pažįstu keturis pirmuosius Saga albumus, tačiau visa po to sekanti diskografija yra man visiškai incognita (su išimtimi, kad Sagacity esu klausęs vieną kartą, kai tas albumas buvo išleistas). Paskutiniu metu sukau nemažai tuos klasikinius keturis albumus ir Spotify man pakišo The Flyer – pagrindinį šio albumo singlą. Jis mane tiek patraukė, kad aš šio albumo pastarąją savaitę klausiau tiek daug, kad turbūt galiu teigti, kad Heads Or Tales dabar yra mano labiausiai pažįstamas Saga albumas.

Aš nežinau, ar čia bus drąsus teiginys, bet šiame albume man įvairovės atrodo daugiau negu bet kuriame iš ankstesnių keturių albumų. Atrodo, kad albumas praplečia Worlds Apart skambesių spektrą ir į popsinę pusę, ir į aštresnių rifavimų pusę, nors galbūt dėl to yra mažiau vieningas, justi, kad fokusas nukreiptas į individualias dainas. 

Šito albumo didysis privalumas yra jo dinamika. Galbūt tai glaudžiai susiję su didesniu polinkiu į pop pusę, bet dainos skamba pakiliai ir dinamiškai net aukštais Saga standartais. Jei Worlds Apart albume tuo aspektu išsiskiria Amnesia, tai šitas albumas pilnas tokių dainų kaip Amnesia, pavyzdžiui, Cat Walk, Social Orphan, Vendetta, netgi The Writing yra panašios energijos dainos. The Writing yra tokia įvairių trumpų, smagių motyvų kupina daina, kad priverčia susimąstyti, ar taip būtų skambėję Gentle Giant 9-ajame dešimtmetyje, jei būtų tęsę karjerą po Civilian. Iš kitos pusės, ši daina savo skambesiu man savotiškai primena Playing The Game iš The Power And The Glory albumo, tai kažką panašaus Gentle Giant darė jau 10 metų atgal. Bet būtent dėl to GG dabar retrospektyviai yra vertinama kaip viena geriausių progresyviojo roko grupių. 

Šio albumo privalumas taip pat yra Intermission. Intermission yra nepakartojamos atmosferos melancholiška daina, kuri padaro pauzę nuo viso to intensyvaus skambesio albume. Ji yra taip laiku ir vietoj ir suveikia taip efektyviai, kad nebelieka žodžių. Panašiai Saga darė ir praeitame Worlds Apart albume su daina No Regrets, bet No Regrets nėra visiškai tokio skambesio daina, tai ganėtinai švelni baladė, o Intermission yra tamsios, skvarbios atmosferos kupinas numeris. 

Dar vienas (ne)slaptas ginklas yra Iano Crichtono gitaros solo... tos trumposios gitaros solo The Flyer ir ypač Cat Walk bei The Vendetta viduryje yra tai, ką galėtų sugalvoti ir atlikti tik Crichtonas. Unikalaus braižo gitaristas, kurio instrumentuotės puikiai įsipaišo į Saga muziką. 

Mėgstu beveik visas albumo dainas. The Sound of Strangers man vienintelė iškrenta iš albumo konteksto kaip kiek vidutiniška daina. The Flyer išlieka mano mėgstamiausiu gabaliuku albume – tai stipru, aštru, vingru ir veža vienu metu. Kvapą gniaužiantis kūrinys, panašaus lygio kaip Wind Him Up iš praeito albumo. Bet ir Cat Walk pompastika, ir jau minėtas The Writing vingrumas, ir Intermission rami atmosferiška melancholija, ir Social Orphan tempas bei smagumas, ir The Vendetta klavišų ataka iš visų pusių beigi viena geriausių albume instrumentinių sekcijų dainos viduryje, ir The Pitchman nuostabus finišas, aukšta nata baigiantis albumą.

Žodžiu, labai sunku rasti, prie ko prikibti šiame albume, todėl net nesvarstydamas rašau jam 10 balų.