Holidays in Eden
Marillion

Atsiimu skepticizmą dėl Holidays In Eden. Matyt, padariau tą pačią klaidą, kurią daro daugelis klausytojų, žengdami į bet kokios grupės diskografiją – po pokyčių grupėje išleistą albumą projektuoja pagal lūkesčius, kurių turėtų iš senos grupės. Bet aš dabar Marillion diskografiją nagrinėju nebe pirmą kartą, o grįžtu po kelių metų pertraukos, kuomet Marillion esu nugrojęs skersai išilgai (net mano last.fm profilyje Marillion yra trečia klausomiausia mano visų laikų grupė). Todėl dabar puikiai žinau, kad Hogarth'o Marillion yra daug universalesnė grupė nei Fish'o Marillion ir tokia muzika kaip šiame albume Hogarth'o erai yra visiškai normali, nors Fish'o eroje šis albumas tikrai būtų mažu mažiausiai kontroversiškas. Bet galiausiai, bet kokie neigiami vertinimai šiam albumui, kurie pasirodė būtent 1991-aisiais ir net keletą metų vėliau, yra pateisinami, nes kontekstas, leidžiantis šiam albumui sužibėti naujom spalvom, dar nebuvo susiformavęs. Tačiau jei žmogus Marillion atrado būtent per Holidays In Eden albumą, tai jam šis albumas irgi turėtų imponuoti.

Kalbant apie paties albumo dainas, dauguma jų yra labai geros. Iš esmės du stinkeriai bando pagadinti visą medaus statinę: No One Can yra ausiai nemaloni baladė, o This Town yra ausiai nemalonus netipiškas Marillion'ams hardrokas. Visa kita yra melodinga ir įsimintina (nors pirmojoje perklausoje galvojau, kad tos melodijos greitai išsitrins iš atminties). Tačiau dabar Waiting To Happen, nors tos dainos daugiau ir negirdėjau po 2018-ųjų ir vakar įsijungiau gal tik antrą ar trečią kartą gyvenime, dabar melodija jau nebeišsitrina iš atminties – viena stipriausių lengvų dainų albume. Dry Land vis dar išlieka labai mėgstamu melodingu numeriu, bet dabar jau ir Cover My Eyes, nors vis dar skamba kaip U2, tačiau jau gebu ją priimti kaip Marillion dainą ir ja mėgautis, nes aranžuotė gana turtinga tokio stiliaus dainai. The Party ir Holidays In Eden turbūt didžiausi mano nauji-seni atradimai. Kažkodėl The Party niekada anksčiau neįstrigo, bet dabar puikiai susivirškina, o Holidays In Eden fankiškumo ignoruoti neįmanoma. Užtat dabar, geriau paklausius ir atradus tiek daug gėrio albume, paskutinioji 100 Nights nebeskamba taip išskirtinai, nors vis dar yra prie stipresnių albumo dainų. 

Mano neabejotinas favoritas albume: Splintering Heart. Ši daina yra vienintelė, kurios klausiau kokį milijoną kartų po to, kai pirmą kartą įvertinau Holidays in Eden. Nes ji turi labai intriguojančią, savitą įžangą, sprogimą viduryje, vėl intriguojančią akustinę antrąją dalį ir antrąjį sprogimą, kuris pasitarnauja kaip kulminacija dainai. Nors tos ramesnės dalys skamba puikiai, bet Rothery gitaros pjaustymai sprogimų metu galutinai primuša. Taip pat Mosley būgnavimas. Man vis labiau atrodo, kad Mosley pritapimas prie grupės ir patobulėjimas yra labai laipsniškas procesas, kurį galime stebėti nuo Fugazi iki pat Holidays In Eden albumo. Fugazi būgnavimas mano skoniui pernelyg primityvus, tačiau šiame albume ritminė sekcija yra visiškai tokia, kokios ši grupė nusipelnė. 

Albumui dabar rašau jau 9-etą. Nors jis ir nesilygiuoja į favoritus, tačiau tai albumas, kuris smarkiausiai iš visų kol kas pagerino pozicijas mano simpatijų sąraše. 

Nors mano nuomonė dėl praktiškai visų Marillion albumų, išėjusių iki Holidays in Eden, nesutapo su daugumos, tačiau šiuo atveju turiu pritarti, kad tai nėra labai įkvėpiantis albumas. Dauguma jų net neatrodo niekuo susijusios su Marillion. Cover My Eyes labiau neša į U2, This Town - į Bon Jovi ir t.t. Nors aš nemėgstu taip visų liaupsinamo Misplaced Childhood, bet šitas albumas man asmeniškai dar kiek silpnesnis, nes dainų melodijos ganėtinai tuščiavidurės. Kita vertus, man šis albumas ganėtinai panašus į Clutching at Straws dėl to, jog yra ryški poliarizacija: šalia tokių prastų dainų kaip This Town yra trys man labai patinkančios dainos šiame albume: Splintering Heart, lengvoji Dry Land ir turbūt labiausiai į ankstyvuosius Marillion panaši 100 Nights. Splintering Heart apskritai auga po kiekvienos perklausos ir visai nenustebčiau, jei ta dainoje vyraujanti dinamika tarp galingų ir ramių momentų mane visai nuneš ir pataps viena mėgstamiausių dainų. 

Vis dėlto, šiam albumui negaliu rašyti daugiau nei Misplaced Childhood, o pastarajam ir taip parašiau silpną 8-etą. Jei nebūtų Splintering Heart, greičiausiai įpilčiau 7-etą, bet tebūnie toks kreivas šleivas 8-etas su riebiu minusu.