Host
Paradise Lost

Taip, ir dauguma jų fanų apeina, nes matyt labiau mėgsta sunkesniąją jų pusę. Labai depešiškas albumas išties, matyt fazė tokia buvo jiems ištikus, berods, pradedant nuo One Second, jei ne anksčiau... Man šis albumas yra labai ypatingas asmeniškai, nes tai buvo būtent tas albumas, įtraukęs mane į tolimesnes muzikines paieškas, supažindinęs su gotikine ir vėliau apskritai sunkesne muzika. O visai analogiškai ir man teko jį perklausyt ne kartą ir iš eilės, kol galiausiai pradėjo aiškėti, jog jis man patinka. Pasigavo ir mane ta melancholija, ir jau nusprendė nebepaleist.

Syntpopinė Paradise Lost karjera mane mažiausiai žavi, tiesiog ją visad apeidavau. Bet štai, išvykoje į fazendą kaime prie laužo su skarda alaus muzikinėje programoje turėjau vienintelį Paradise Lost kompaktą Host, kurį perklausiau nemažiau 5 kartus. Kaip sako: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Pirmas kartas tiesig praslydo pro ausis, nepalikęs jokio efekto. Bet po kiekvieno sekančio non-stopo ausis priprato ir ėmė gaudyti asocijacijas. Kažkur atsirasdavo visai Depeche Mode būdingų niuansų, tik skirtumas tas, kad pati melodija, ne tokia įsimenanti kaip DM, turi iš esmės slogesanę nuotaiką, t.y. netrykšta optimizmu. Gal artimiausias žodis tai nuotaikai - melancholija. Ji mane pasigavo, ir apsunkęs nuo alaus, pasijutau visai komfortiškai. Dėbsai į liepsnos liežuvius ir plaukioji po volnam mojei pamiaty.

Turiu šio albumo seną kasetę. Labiausiai įsimintiniausios dainos man Harbour, It's To Late, Behind The Grey...