Iš singlų Eat Your Young ir Francesca susidariau įspūdį, jog šis Hozier darbas galimai nebus toks įspūdingas ir inovatyvus, koks buvo Wasteland, Baby!, kuris šiai dienai yra man svarbiausias Hozier darbas (nepaisant to, kad debiutas labiau pripažintas, tačiau neturiu su juo tokio asmeniško ryšio). Nors reiktų pastebėti, jog šis albumas prasideda tiesiog įspūdingai. Abi De Selby dalys man yra svarbiausios albumo dainos, tačiau iškelia per aukštus lūkesčius, kurie lieka nepateisinti. Jų instrumentuotė ir atmosfera tikrai primena tiek debiutinį, tiek Wasteland, Baby! albumą, gal net produkcija kiek švelnesnė, naujoviškesnė, išryškinanti daugiau akcentų. Deja, toliau albume tokios įtraukiančios instrumentuotės ir vežančių motyvų Hozier nebepasiūlo. Galbūt būtų galima sakyti, jog Eat Your Young ar Anything But yra panašiai pakilios dainos kaip De Selby antra dalis, o To Someone From A Warm Climate ar Butchered Tongue – panašiai atmosferiškos ir įtraukios kaip pirmoji De Selby dalis, bet visos tos dainos turi tik atskirus patrauklius elementus, o visuma taip nesužiba.
Nepaisant to, albumas tikrai yra solidus, kad ir ne toks žemę drebinantis kaip ankstesni Hozier darbai. Negalėčiau išskirti dainos, kuri būtų nepatikusi. Jis klausosi maloniai, virškinasi lengvai, dainos visgi turi charakterį. Tikrai galima mėgautis Francesca melodingu skambesiu, kuris vienu metu skamba ir kaip 21 amžiaus poprokas, ir kaip arena rokas. Who We Are savyje turi stiprios, drastiškos emocijos pliūpsnį, užkoduotą gana paprastoj akordų progresijoj (tai, ką Hozier moka padaryti nuo pat savo debiuto laikų). Son of Nyx – tikrai įdomus instrumentalas, prasidedantis niūriai ir mistiškai, bet eigoje įgyjantis daugiau erdvumo ir pompastiškumo. Reiktų paminėti, kad First Light tikrai vykusiai uždaro albumą, kur apsijungia melodingi akustinės gitaros vedami motyvai ir didingas, Hozier'iškas dainos priedainis.
2024 m. sausio 10 d. 12:41:12
Iš singlų Eat Your Young ir Francesca susidariau įspūdį, jog šis Hozier darbas galimai nebus toks įspūdingas ir inovatyvus, koks buvo Wasteland, Baby!, kuris šiai dienai yra man svarbiausias Hozier darbas (nepaisant to, kad debiutas labiau pripažintas, tačiau neturiu su juo tokio asmeniško ryšio). Nors reiktų pastebėti, jog šis albumas prasideda tiesiog įspūdingai. Abi De Selby dalys man yra svarbiausios albumo dainos, tačiau iškelia per aukštus lūkesčius, kurie lieka nepateisinti. Jų instrumentuotė ir atmosfera tikrai primena tiek debiutinį, tiek Wasteland, Baby! albumą, gal net produkcija kiek švelnesnė, naujoviškesnė, išryškinanti daugiau akcentų. Deja, toliau albume tokios įtraukiančios instrumentuotės ir vežančių motyvų Hozier nebepasiūlo. Galbūt būtų galima sakyti, jog Eat Your Young ar Anything But yra panašiai pakilios dainos kaip De Selby antra dalis, o To Someone From A Warm Climate ar Butchered Tongue – panašiai atmosferiškos ir įtraukios kaip pirmoji De Selby dalis, bet visos tos dainos turi tik atskirus patrauklius elementus, o visuma taip nesužiba.
Nepaisant to, albumas tikrai yra solidus, kad ir ne toks žemę drebinantis kaip ankstesni Hozier darbai. Negalėčiau išskirti dainos, kuri būtų nepatikusi. Jis klausosi maloniai, virškinasi lengvai, dainos visgi turi charakterį. Tikrai galima mėgautis Francesca melodingu skambesiu, kuris vienu metu skamba ir kaip 21 amžiaus poprokas, ir kaip arena rokas. Who We Are savyje turi stiprios, drastiškos emocijos pliūpsnį, užkoduotą gana paprastoj akordų progresijoj (tai, ką Hozier moka padaryti nuo pat savo debiuto laikų). Son of Nyx – tikrai įdomus instrumentalas, prasidedantis niūriai ir mistiškai, bet eigoje įgyjantis daugiau erdvumo ir pompastiškumo. Reiktų paminėti, kad First Light tikrai vykusiai uždaro albumą, kur apsijungia melodingi akustinės gitaros vedami motyvai ir didingas, Hozier'iškas dainos priedainis.
Albumui rašau solidų 8-etą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2023 m. rugsėjo 28 d. 08:05:38
6/10
____________________
Under The Iron Sea