I Can See Your House from Here
Camel

Mano vertinimas yra išvada kelių perklausų (dažniausiai iš eilės). Skaitinis įvertinimas man yra tiesiog mėgavimosi išraiška. 10 balų yra tada, kai albumu labai mėgaujuos. 9 balai yra tada, kai ne visos dainos labai patinka (kitos tiesiog patinka), bet albumas vis tiek smagiai klausosi. 8 balai yra tada, kai albumas atrodo solidus, bet jau ne taip stipriai mane užkabina. 7 balai yra tada, kai albumas normalus, bet jo klausytis dar kartą nebelabai norisi (tiesiog neužkabina). 6 balai yra tada, kai albume jau yra neskanių momentų, kurių klausytis išvis nesinori. Tai vat šio albumo dauguma yra normali ir neįspūdinga, bet yra Neon Magic ir Remote Romance, kurios man kelia švelnų pasišlykštėjimą. Todėl šis albumas man pagal išdėstytus kriterijus plaukioja tarp 6 ir 7. Ice galbūt yra tas ramstis, dėl kurio norisi pakelti vertinimą šiam albumui.

Šiaip aš, kaip tiksliukiškas žmogus, dabar turiu išsivedęs sistemą, kad aš apskaičiuoju atskirų dainų vertinimų vidurkį (priklausomai nuo dainų trukmės) ir pagal tam tikrą koreliacinę lygtį apskaičiuoju albumo vertinimą iš to vidurkio. Pačias dainas vertinu vėlgi, pagal mėgavimosi laipsnį. Tai dabar pradėjau žaisti su tokiu matematiniu modeliu ir žiūriu, kad man iš esmės visų albumų vertinimai nesikeičia naudojant tokį modelį. Tai ta proga prisimenu ir seniau klausytus albumus. 

Mano vertinimo kriterijus, ar tiksliau, atskaita gali pasirodyti nelogiška ir keista, bet šioje situacijoje tai visai kaip vaizdinė priemonė. Turiu šį albumą, bet paklausyti jo noras atsiranda gal kartą į du metus, o štai neturiu Breathless, tačiau Spotify tuiriu tarp mėgstamų albumų.  Kodėl pirkau nemėgstamą albumą? Ogi tikėjau, turėdamas jį po ranka, pamėgsiu. Camel muziką sudėtinga pajungti sau valios pastangomis. Tai muzika nukreipta į jausmų zoną. Sniego Žąsį klausau retai ir tai tada, kai norisi Sadjoy efekto. Rain Dances ir Moonmadness tinka bet kada ir todėl ekslpoatuojami nuolat. Pirmas albumas ir Mirage  grynai mentaliniai delikatesai ir jais mėgaujuosi saikingai. Harbour of Tears klausau mozochistinėmis paskatomis arba kai noriu susigraudinti. Nude ir Stationary Traveller nepaliko manyje apibrėžtos matricos, tad reaguoju neutraliai ir klausau tuos albumus atsitiktinai. Dar kartais nostalgijai suvirpinti renkuosi A Nod and A Wink bei Rajaz. O štai Dust and Dreams ir Single Factory net nemėginu adaptuoti, nes pirminis bandymas buvo žiovulys. Kaip tai paversti aritmetine išraiška? Man sunku nuotaikos įelektrintai muzikai pritaikyti balą, kai žinau, kad kitu metu ji  jau gali būti išsikrovusi.

Pervertinu seniau įvertintus albumus pagal naują skaičiavimo sistemą. Nors mano nuomonė apie šį albumą nelabai pagerėjo (Neon Magic ir Remote Romance vis dar skamba siaubingai mano ausims), bet galbūt ne taip priešiškai esu nusiteikęs prieš pirmas dvi albumo dainas, todėl pakeliu balą iki 7 su minusu.

Perklausęs pirmas dvi dainas nubėgau į progarchives.com puslapį pažiūrėti, ką žmonės kalba apie šį albumą, nes man buvo neįtikima, kaip Camel skambesys gali būti toks. Neklydau, piktų recenzijų šio albumo atžvilgiu ten apstu. Ir jei aš esu nuosaikesnis The Single Factor, kai kurių vadinamo prasčiausiu Camel diskografijos darbu, atžvilgiu, tai šio albumo atžvilgiu aš esu nuoširdžiai piktas. Kad Latimer'is galėjo leisti sau į albumą įdėti tokią atseit madingą new-wave'išką nesąmonę kaip Remote Romance, prieš kurią tikrosios new-wave grupės atrodo kaip muzikos genijai, tai buvo sunku tikėtis. Arba ta visiškai tuščia instrumentinė partija Neon Magic gale (nors ir visa daina tuštoka). Tiesa, keletas artrokiškų momentų blykstelėjo Who We Are ir Hymn to Her dainose, bet ir šios kompozicijos gan keistos dėl neįsimenančios struktūros, galbūt skambesys suprodiusuotas blankiai. Žodžiu, prėską įspūdį paliekantis albumas. Iš pirmų 8 dainų man susidarė įspūdis, kad prasčiausias Yes albumas "Union" dar skamba visai neblogai palyginus su šiuo. Ir po to kalė tikras gėris: 10 minučių Ice magija, kur Latimer'is parodo pilną savo kūrybinį potencialą. Ir kaip viename albume gali sutilpti bene šedevro lygio kūrinys ir tokia eilinė trijų akordų tuštybė? Ta proga, kad Ice šį albumą bent jau datempė iki Union lygio, aš parašysiu 6-etą (nes tiek teko ir Union). Ir tikrai ilgam laikui užmetu šį albumą, su kažkokia tikimybe grįžti prie trijų geresnių kompozicijų, kurias jau paminėjau.