Nomzamo
IQ

IQ fanai, tyrinėdamas šį albumą įsitikinau, yra reta snobų veislė. Šitas albumas taip plačiai vadinamas vidutinišku ar net menku darbu tik dėl to, kad jis skamba truputį popsiškiau už kitus IQ darbus. Nors čia progresyvo spalvų, mano ausimis, gyvas velnias, tik rankiok ir mėgaukis. Šis albumas man bent jau nuskambėjo dar spalvingiau nei keli svarbūs modernesnės eros IQ albumai.

Šiame albume gerai justi IQ įtakos, plaukiančios iš Genesis, o galbūt ir iš jų amžininkų Marillion (sunku pasakyti, ar šios dvi grupės sėmėsi idėjų viena iš kitos, ar nepriklausomai kūrė panašią muziką). No Love Lost ypač dvelkia Collins'o eros Genesis skambesiu, o Screaming pompastika man savotiškai priminė Collins'o solo dainą Sussudio beigi No Reply At All iš Abacab albumo. Nomzamo ir Still Life man dainos, kurios atitinkamai primena vėlesnius Marillion kūrinius Splintering Heart beigi Seasons End, beveik norisi teigti, kad Marillion nusižiūrėjo bent jau kompozicinę formą ar garso estetiką iš šių dainų. Nomzamo augimas iš to pirmapradžio ritminio motyvo į didelį gitarinį skambesį nuostabus. Visgi mane dar labiau pakeri Still Life atmosfera, befretis bosas ir Menelio vokalinis performansas. 

Kitos dainos tuo genesiškumu ir marillioniškumu kvepia kiek mažiau. Nors vėlgi, Human Nature yra savotiškas Blind Curve analogas (bent jau trukmės ir segmentiškumo aspektu). Bet skambesio prasme ji turi daugiau unikalaus, gitariškesnio IQ charakterio. Mike Holmes tiršti pasažai intensyvesnėse sekcijose netgi primena Alex'o Lifeson'o manierą. Kad jau apie Rush: nors Passing Strangers man mažiausiai prilipusi, per daug AOR charakterio turinti daina, bet joje Paul Cook skambus 80's produkcijos ritmas man priminė Neil Peart'ą dainoje Manhattan Project. Common Ground – uždaromasis epiško skambesio kūrinys, kuris, manau, tapo įkvėpimu grupei Big Big Train (ir ne tik dėl to, kad BBT turi tuo pačiu pavadinimu visą studijinį albumą). Galiausiai, Promises (As The Years Go By) man strangely labiausiai primena tuo laikmečiu trumpai egzistavusią supergrupę GTR, kurioje Howe ir Hackett'as demonstravo, kaip pagaminti instrumentiškai sodrų (bent jau gitaromis) AOR skambesį. 

Taigi, įvairovės man čia visiškai apstu, yra geras balansas patirčių sėmimosi iš senesnių grupių ir amžininkų, ir savo estetikos inkorporavimo. Tad Nomzamo tikrai skamba kaip savo laikmečio albumas ir nebent matyčiau problemą naujesniems fanams, kuriems toks laikmečiui labai charakteringas skambesys gali nepatikt. 

Mano didžiausia kritika galbūt yra nelygiasvoriškumui: mano nuomone, visos geriausiai pavykusios albumo dainos yra pirmoje pusėje. Still Life, Promises, No Love Lost ir Nomzamo – mano aiškus albumo top ketvertukas (daugmaž ta tvarka, kaip surašiau, tik gal su šiokiom tokiom variacijom priklausomai nuo nuotaikos). Instrumentiškai ir kompoziciškai puikiai išpildytos dainos. Ir antroj albumo pusėj, man atrodo, biški pristinga gazo, nes Passing Strangers, kaip jau minėjau, jau per daug įžengia į AOR teritoriją, Human Nature man kiek per daug išdraskyta daina (sunkiai susieju struktūrines dalis tarpusavyje), Screaming smagi, bet gal kiek į albumo kontekstą prasčiau įsipaišanti, nu ir Common Ground pirmoji lėtesnė pusė manęs taip stipriai neįtikina (Still Life daug įtikinamesnis lėtos muzikos pavyzdys albume). Sakyčiau, mieliau albume būčiau turėjęs bonusinę dainą Colourflow – vokalinis Paul Menel ir Jules O'Kine duetas labai veikia, o melodiškai daina nenuobodžiai skaidri, beveik idilišką įspūdį kurianti, su labai vykusiu soprano saksu. 

Tai būtent antroji pusė mane stabdo nuo 10-uko, nors labai knieti jį parašyti dėl tų pirmųjų keturių dainų kuriamo stipraus įspūdžio. Visgi pasiliksiu principingas ir rašau 9-etą su pliusu.