The Glorious Burden
Iced Earth

Man, neypatingai mėgstančiam power metalą, Iced Earth niekad nebuvo dėmesio rate. Bet albumas „The Glorious Burden“ tapo daline išimtimi pirmiausia todėl, kad jame vokalisto postą užėmė Timas „Giltinė“ Owensas, sudainavęs Judas Priest albumuose „Jugulator“ ir „Demolition“, o antra – albumo koncepcija yra paremta karine tematika. Dominuojanti tema yra Amerikos istorija. Albumas prasideda Amerikos himno gitarine versija, gan metaline, tačiau nedeformuota, kaip Džimio Hendrikso.  Bonusiniame albume dainoje „The Devil to Pay“  „žvaigždėta vėliava“ atlikta epizodiškai, bet su gausesne instrumentuote ir autentiškesniu skambesiu man patiko labiau. Galingai patriotiškai skambanti „Declaration Day“ visiškai pateisina power metalo pompastiką, kuri čia išlaiko orumą neskubaus į skanduotę panašaus priedainio dėka. Amerikos išsivadavimo istoriją tęsia „When the Eagles Cries“ – jausminga baladė, kurioje Owenso balsas be jokios isterijos pasirodo galįs sugraudinti neprasčiau už Klausą Meinę. Vienintelė anksčiau girdėta iš šio albumo daina yra „The Reckoning (Don‘t Tread on me) jau turinti trash brazdinimo, todėl mano ausiai tiko be išlygų, be to vokalas su pritariančiais balsais suteikė įvairiausių atspalvių. Vienareikšmiškai geriausia albumo daina, ne be reikalo išleista singlu. Dainos terma - Pilietinis Amerikos karas. Jai įkandin sekanti „Greenface“ yra agresyvesnė, NWOBHM skambesio mažiau įsimintina, nors vokalo fintų negalima nepastebėti ir neįvertinti. Dainos tema: intervencija Artimuosiuose Rytuose mūsų dienomis, „žalio veido“ maskuotė ant jūros desantininkų ar „žaliųjų barečių“ veidų. Toliau tema šokteli iš dabarties į Romos Imperijos laikus, kur Huno Atilos ordos susiremia su romėnais žūtbūtiniame mūšyje. Muzika pradžioje  archajiška netrukus tampa artima Iron Maiden epinėms dainoms - žūstančių klyksmai, ginklų žvangesys taip ir aidi iš po būgnų tiradų ir Ripper‘io aukštų natų. Nieko nelaukiant šokama į I Pasaulinį, kur danguje susitinka du asai – vokiečių Raudonas Baronas ir anglų Mėlynas Maksas.  Čia vyrauja gan nuobodžios gitarinės atakų imitacijos monotoniško ritmo ir gan šabloniško vokalinių sprendimų fone.

Ir šioje vietoje atsiranda netikėtas įvykių posūkis – daina Hollow Man, nieko bendro neturinti su karine ar istorine tema. Tai vidutinio tempo melodinga hard roko daina apie vidinius demonus ir kovą su jais. Hollow Man sukurta anksčiau ir į albumą įtraukta tam, kad nepasimestų ir tas jaučiasi. Jei ji būtų albumo uždarančioji, tai nebūtų taip pastebima. Na, jei skaitysim, kad tai albumo antros pusės pirmoji, tai kodėl gi ne, kai jai visai pritinka sekančioji „Valley Forge“, kuri ne tiek susijusi su 1776 žiemos kompanijos įvykiais, kiek su ano meto kareivio, o priedainyje su šių dienų jaunimo skundais dėl patiriamų vargų.  Beje, ir savo nuotaika jos dalinai panašios. Su „Walterloo“ grįžtama į jau išmuštas vėžias, nepriduodant nieko naujo, bet ir nelabai nusipiginant. Visumoje albumas yra grupės neabejotina sėkmė ir Judas Priest bei Manowar gerbėjams jis tik kaip joks kitas. Rekomenduoju.