Ignore Grief
Xiu Xiu

Tikrai nedažnai sutinku su didžiausiu YT recenzuotoju Anthony Fantano, tačiau manau, kad jo recenzija šitam albumui yra puiki:

Nors pats Xiu Xiu eksperimentus labai dažnai vertinu pozityviai, tačiau man irgi atrodo, kad šiame albume jie persistengė su ribų stūmimu. Bandyta padaryti įtaigų siaubo ir tamsos klausinį, tačiau gavos truputį nenuoseklus triukšmingos kakofonijos rinkinys. Jei Girl With The Basket of Fruit buvo labai solidus bandymas reprezentuoti sąmonės chaosą naudojant pop muzikos ir eksperimentinės muzikos įrankius, tai Ignore Grief maišosi ambient'as, drone'as, moderni klasikinė muzika su daugybe orkestrinių elementų, ir jais bandoma sukurti daug tamsesnį garsavaizdį. Kas galiausiai manęs neįtraukia, nes man tai nėra taip įtaigu. Pirmos dvi albumo kompozicijos nenuteikia labai stipriai, jos praskrieja gana nuobodžiai pro ausis. O vat Esquerita, Little Richard ir Maybae Baeby savo natūra galbūt labiau tinka į Girl With The Basket of Fruit albumą, tai gerokai chaotiškesni ir aštresni kūriniai nei albumo vidurkis. Ir tos aštrumos išlįsdavo ir antros albumo pusės momentuose, Border Factory, Brothel Creeper kompozicijų atskiruose momentuose. O tokio tamsaus siaubo, kuris man įkirstų į nervų ląstelės, nepajaučiau iki pat pačios albumo pabaigos: nors For M kompozicijoj plakėsi labai daug visko (kaip ir Fantano nurodė), tačiau mane paskutinės kelios minutės įtikino – tai buvo labai airy momentas, kur muzikaliai labai mažai kas vyksta, tačiau tas nieko nevykimas ir pasirinkta garsų paletė labai kontrastavo prieš iki tol albume vyravusį triukšmą ir tikrai privertė suklusti. Nepaisant to, jog Esquerita, Little Richard vertinčiau kaip mėgstamiausią kompoziciją visumoje, bet For M pabaiga yra mano mėgstamiausias albumo momentas. 

Albumą vertinu panašiai kaip Fantano: 6-etu, tik ne silpnu, o stipriu. Tikrai tikėjausi kažko labiau įtikinamo ir trenkiančio per smegeninę, bet buvo gana nuobodoka