In a Glass House
Gentle Giant

Man geriausias Gentle Giant yra sis albumas. Be jokiu eksperimentiniu issidirbinejimu (isskyrus 2-a nupeizeta) vientisas,visi kuriniai idomus ir klauosi lengvai ir puikiai. 10 balu .

Baisiai jau įdomus albumas, net netikėta kažkaip, džiaugiuos, kad užkliuvau už jo. Gentle Giant stilius man kažkuo labai artimas, jeigu taip gerai susiklauso, kad mėtausi 10-ukais taip laisvai. Albumas vienas tų, kuris reikalauja grįžimo, ne tik dėl skambesio įsisavinimo, bet ir dėl tekstų/siužeto linijos (jei tokia yra) perpratimo. O tai yra bonusas man visada kai vertinu albumus. Toji išliekamoji vertė man taip tik susišviečia.

Taigi taigi, jau trečia albumo daina, ir negaliu atsistebėti tuo ką girdžiu. Priekaištų jokių nėra kol kas. Vienintelis gailestis dabar, kad anksčiau neskyriau GG tiek dėmesio, kiek jie mano verti yra...

O vargeli, aš net neatsimenu, kad prie In A Glass House esantis mano komentaras pilnas abejonių, o ne šūksnių, kad tai vienas geriausių albumų progresyviojo roko istorijoje, ką dabar daryčiau. Gal ne tobulas, tačiau išpildymas čia grandiozinių aukštumų. Tokio puikaus struktūrizavimo ir išpildymo nerasi jokiame kitame GG albume. Greičiausiai mano abejonės grįstos tuo, kad aš užsikabindavau už labiau akcentuoto, stipresnio Octopus ar The Power And The Glory skambesio, bet pražiopsodavau šio albumo homogeniškumą ir meistriškumą, nes čia muzika kruopšti, bet ne sprogi. 10+ balų.

P.S. vis paklausau Way of Life ir pagalvoju, kokia nuvertinta mano paties ir visų kitų anksčiau buvo ši daina. O dėl In a Glass House ar Experience niekada klausimų ir nebūdavo...

Gana sunkiai į bendrą Gentle Giant kontekstą įsipaišantis albumas. Labai savotiškas. Neprimena nei Octopus - meistriško ir melodingo darbo. Nei The Power and the Glory - lengvo ir įspūdingo... Kaip ir toks pereinamasis Gentle Giant biografinis laikotarpis atspindi, jog šis albumas nelabai tapo sėkmingas (nelabai sėkmingas muzikalumo, ne populiarumo prasme). Tačiau jis gana progresyvus, netgi drįsčiau išskirti dainų didumu. In a Glass House, Way of Life, Experience, The Runaway - 4 iš 6 dainų yra 7 minučių ilgio ar dar ilgesnės. To nerasi nei viename kitame Gentle Giant albume. In a Glass House titulinė daina - labai pasisekęs progresyviojo roko kūrinys, vienas iš tų, kurį galėčiau laikyti GG progresyvumo pavyzdžiu. Panašų titulą užsitarnautų, pvz, Pantagruel's Nativity arba Peel the Paint... Way of Life ir Experience mažiau pastebėtos dainos, bet progresyvios, tikrai. The Runaway - kadais laikiau mėgstamiausiu, bet pasikeitė nuomonė. Ne toks pažangus, bet visgi patrauklus. A Reunion - perlas, ramybės perlas. Vienintelė An Inmate's Lullaby man nepatinka. 

Gana keistas šio albumo skambesys. Octopus turėjo tvirtą, griežtą rifą, stiprus būdavęs kiekvienas akordas. To pvz: A Cry For Everyone ir Think of me With Kindness. Arba kontrapunktinis dainavimas (Knots) - čia to neišvysi. Galbūt kurią vietą praklausiau, nes neatsimenu dabar. Tuo tarpu po In a Glass House ėjęs The Power and the Glory - lengvas, melodingas ir dinamiškas. Galbūt ir šis albumas galėtų vadintis dinamišku, bet šis labiau pilnas improvizacijos, o ne apmąstytų partijų. The Power and the Glory turbūt labiau pasižymėjo visko buvimu vietoje. Todėl ir dainos trumpesnės, bet nepersotintos instrumentalo. In a Glass House turbūt ir to melodingumo pasigendu, nes jis labiau progresyvus, negu poprokiškas... 

Reziumė: nors šis albumas toje pereinamojoje epochoje gali pasirodyti nepatrauklus ir nemalonus standartinių Gentle Giant fanui (paradoksalu tai, jog savo laiku šis albumas buvo vienas populiariausių Gentle Giant repertuare), tačiau negali likti pražiopsotas ir neįvertintas. Nors vis dar manau, kad kažko trūksta, negaliu šitam puikiam albumui rašyti mažiau 10.