Islands
King Crimson

Daugelio įvardijamas kaip prasčiausias King Crimson klasikinės eros albumas, jis tikrai sukelia mažų mažiausiai keistus jausmus klausytojui, kuris žino daugiau ar mažiau King Crimson kūrybos iki Lizard albumo kontekstą. Galbūt tokių švelnių dainų buvo nemažai In the Wake of Poseidon arba debiutiniame albume, tačiau visas albumas neįprastai stokoja agresyvių taškymusi instrumentais, kokių apstu buvo Lizard albume. Aš Lizard albumą sukritikavau dėl nesaikingos instrumentuotės, o šitą albumą galiu sukritikuoti dėl ganėtinai silpnų dainų struktūriškai ir tarpusaviško ryšio trūkumo. Visos dainos turi daugiau ar mažiau potencialo, jos visos turi šaunias melodijas, tačiau jungtyse tarp posmų, ar instrumentinėse dalyse, kažkas įvyksta, kas dainą primuša.

Ladies of the Road, kaip vienas progarchives.com vartotojas rašė, turi visiškai Beatles'išką saldžią melodiją, tačiau visos dainos efektas apsiriboja būtent tuo priedainiu, instrumentuotėje vyrauja kažkoks pasimetimas, bandant dainą pritempti iki pamišėliškų King Crimson standartų, taip sunaikinant melodijos efektą.

The Letters irgi galbūt būtų įdomesnė, jei būtų kiek nuosaikesnė - tai rami dalis, tai pasitaškom, tai vėl rami dalis. Bet The Letters vienintelė iš viso albumo mane žavi Burrell'o vokaliniu performansu. Paklausykit, kaip jis galingai pradeda posmą po instrumentinio dainos viduriuko. 

Prelude: Song of the Gulls man atrodo visiškai netinkamas sprendimas iš Fripp'o pusės. Klasikinės muzikos motyvo niekaip gražiai neinkorporuosi į King Crimson kontekstą ir dėl to man ši kompozicija stačiai nepatinka. 

Daugelis stipresnėmis dainomis įvardija Formentery Lady, Sailor's Tale ir Islands. Bet aš ir tai galėčiau išsluoksniuot dar tiksliau: Sailor's Tale yra albumo topas, o Formentera Lady ir Islands yra stiprios, bet jau verčiau antraeilės dainos albume. Sailor's Tale išlaiko tą tikrą Crimson'išką stilių - instrumentai sinergiškai išspaudžia stiprų skambesį, boso linijos puikios, bet labiausiai taško Fripp'o gitaros motyvai.

Formentera Lady vėl turi tiek šaunų posmą, tiek šaunų priedainį, bet įspūdį labai prislopina tie perspausti ilgi instrumentiniai motyvai, ypač tas folkinis motyvas antroje dainos pusėje. Jei Lizard albume instrumentalas sunaikindavo melodiją, tai čia instrumentalas atsiskyręs nuo melodijos sklando kažkur ore. 

Titulinė Islands, mano nuomonė, kiek per ilgai "voliojama". Graži daina, bet kai kurios vietos atrodo kaip idėjų stoka, nes paprastai tokios lėtos dainos netrunka 9 minučių net ir labai norint. Užpildyti lėtą dainą kažkokiais subtiliais muzikiniais motyvais yra rizikinga, bet nepasakyčiau, kad Islands tokių motyvų buvo, tai tiesiog ilgai "skalbiami" tie patys muzikiniai motyvai, kad labai daug impresijos nedaro. Vis dėlto Islands turi puikų saksofoną, kuris susiderina geriau su muzika nei bet kurie instrumentai Formentera Lady dainoje, kas ją pakelia aukščiau už Formentera Lady, mano nuomone.

Taigi, be Sailor's Tale, daugiau tokių 10-eto vertų dainų nėra, albumas turi įdomią atmosferą, unikalią palyginus su kitais King Crimson albumais, turi įdomių melodijų, kurios verkia nederamai išpildytos. Tebūnie stiprus 8-etas.