Aqualung
Jethro Tull

Turiu Aqualung CD formate, šitas albumas, kaip turbūt ir daugeliui žmonių, buvo mano starto linija Jethro Tull diskografijoje. Bet pastebėjau, jog pastaruosius kelis metus šio CD net nebuvau ištraukęs iš lentynos. Taigi, minint 50-metį puiki proga prisiminti albumą. Ir aš visiškai suprantu, kodėl nepaisant objektyvių šio albumo stiprybių aš šiek tiek privengiu jo subjektyviai. Bet pirmiausia apie pliusus. 

Albumas yra be galo vientisas. Nors Andersonas vengia jį vadinti konceptualiu (ir tas vengimas peraugo į Thick As A Brick pagaminimą kaip Ian'o žinutę visiems: „vo, žiūrėkit, kas yra tikras konceptualus albumas“). Bet tikrai negali paneigti, jog albumo dainos daug geriau susijungia į vieną kūną nei įprasto roko įprastuose albumuose. Manau, tam įtakos turi ir unikalus grupės skambesys: Aqualung pateikiamos tokios folko ir sunkesnio roko dermės, kokių turbūt pasaulis tuo metu dar nebuvo girdėjęs (Cross-Eyed Mary ir Up To Me – chrestomatiniai pavyzdžiai). Įvairiapusiškas akustinės gitaros naudojimas albume prideda vienybės, ypač dėl to sublizga trumpieji albumo numeriai (Cheap Day Return, Wond'ring Aloud). Kartkartinės fleitos ir elektrinės gitaros batalijos – bruožas, kurį vargiai priskirsi kokiai nors kitai grupei. Nu ir galiausiai Ian Anderson balso tembras toks unikalus, kad atrodytų ir jis suteikia vientisumo albumui. 

Toliau yra nepriekaištinga komponavimo kokybė: Anderson'as, atrodo, nepersistengia perkrauti dainas sudėtingom aranžuotėm ir net nerodo intencijos būti tipiniu progresyvistu (kas užneša dar daugiau satyrinio atspalvio visai Thick As A Brick albumo idėjai, kur Jethro Tull totaliai evoliucionuoja į progroko grupę). Ir tas minimalistinis požiūris albumo kontekste veikia. Kai kurioms dainoms (kaip jau minėtos Cheap Day Return ir Wond'ring Aloud), atrodo, papildomas posmas ar instrumentinė sekcija tik pagadintų reikalus ir išties keista, kai supranti, kad kartais ir 1 min 20 s yra optimali trukmė dainai. Tiesą sakant, man silpniausi albumo momentai išryškėja būtent ilgesnėse dainose: nesu didelis My God instrumentinės sekcijos viduryje fanas, o ir albumą uždaranti Wind Up man yra šioks toks nusivylimas ypač kai ji eina po tokios epiškai skambančios dainos kaip Locomotive Breath. Bet nepaisant šitų dviejų momentų, visa kita kompoziciniu požiūriu skamba bene nepriekaištingai. 

Bet visgi, įvardijus tiek puikių priežasčių mėgti albumą, kodėl aš jo privengiu. Manau, kad priežastis paprasta: nepaisant to, kad objektyviai labai vertinu folko ir roko derinimą ir drąsą nebijoti akustinių elementų, ypač kai jie atliekami taip originaliai, visgi šitas albumas man yra kiek per stiprus tų idėjų koncentratas. Jausmas, lyg casual juodos arbatos mėgėjas gertų čefyrą. Todėl kai aš noriu Jethro Tull injekcijos į savo organizmą, aš dažniau linkstu prie daugiau elektriško skambesio turinčių albumų (Thick As A Brick, A Passion Play, Minstrel in the Gallery etc.). Būtent todėl nedrįsčiau ir statyti Aqualung į savo mėgstamiausių Jethro Tull albumų gretas. Nepaisant savo subjektyvių problemų su albumu, nematau pagrindo šiam albumui duoti mažesnį balą nei 10. Aišku, aš vis tiek manau, kad albumas skambėtų dar geriau, jei Locomotive Breath jį uždarytų, tačiau šios priekabės neužtenka, kad balą nuleisčiau žemiau. 

Mėgstamiausi kūriniai albume: Aqualung, Up To Me ir Locomotive Breath. 

Geriausias grupės albumas, nors Andersonas jį laiko niekuo neišsiskiriančiu, bet fanai mano kitaip.Visi, be išimties, recenzentai jam skiria daugiausiai balų. Aš irgi, ne išimtis - tai mano mėgiamiausias Jethro Tull albumas.