Nerimo dienos
Juodvarnis

Tikrai ne pirmą kartą klausausi šio albumo, bet galvoju, kaip keista, kad jis nepateko į mano mėgstamiausių 2020-ųjų metų albumų sąrašus. Iš šiandieninės perspektyvos tai tikrai kietas albumas, kuriame skoningai amalgamuojasi baltiška tradicija ir progmetalinė maniera, su šiokiomis tokiomis bleko spalvomis. Nors aš manau, kad su Tėkmėmis jie pranoko Nerimo dienas, tačiau šiame darbe yra daug daugiau tų baltiškesnių folk elementų aranžuotėse, su kuriais aš šiaip nuo seno Juodvarnį ir asocijuoju, o Tėkmėse šitas jų charakteringas elementas paėmė ir nunyko. 

Nėra silpnų dainų albume. Tik keli abejotini aspektai. Galbūt Tik Dulkės turi gan sausoką vystymą, Sielos Dugne kulminuoja ne per daug įkvėpiančiai, bet šiaip visas dainas kažkokiu laipsniu mėgstu. Įdomus yra Mamontovo dainos Trys koveris, kuris man asmeniškai savo muzikiniu ir emociniu svoriu perspjauna originalą, bet juo užbaigti albumą – bold choice. Jis aiškiai jaučiasi kaip ne Juodvarnio daina, todėl kažkiek kvestionuoju šį sprendimą.

Mano mėgstamiausios dvi dainos yra albumo pradžioje – tai Mechaninė Saulė ir Iš Amžių Šaknų. Mechaninė Saulė galimai yra mėgstamiausias Juodvarnio gabalas ir nemanau, kad plačioji publika man prieštarautų šitoj vietoj. Stiprus Pauliaus Simanavičiaus vokalas iškart pasitinka posme kartu su busy būgnų sekcija, o seka labai groovy, kiek disonuojantis priedainis. Nors dainos antrojoje pusėje stojanti melodinga sekcija iš tikrųjų labiau jaučiasi kaip dainos priedainis, pats daugiausiai pasitenkinimas įvarantis momentas albume. Didingai skamba ir Paulius vokaliai tą sekciją atlieka su dideliu patosu taipogi. Tuo tarpu Iš Amžių Šaknų neatleidžia gazo su savo veržliais rifais, bet joje esti daugiau simfoninių ir neopagoniškų elementų (ypač referuoju į tą tykią sekciją dainos viduryje). Dainos pabaiga labai intensyvi ir palieka skanų poskonį ausyse jai pasibaigus. 

Dienos Kai Pasenau posmo melodija iškart atpažįstama ir įsimintina, nors trečioje minutėje prasideda vingrus instrumentinis motyvas, man primenantis Gojiros naujesnę kūrybą, o ketvirtoji minutė pasiūlo vieną labiausiai taškančių rifų Juodvarnio diskografijoje. Irgi labai stipri daina. Triukšmo vaikai irgi turi patrauklią posmo melodiją ir kietą vokalinį atlikimą, tačiau gal pati daina per daug busy (teiginys, kurį toks progmetalio fanas kaip aš retai sako). Nors po to triukšmingos sekcijos ties 5:20 įvykstantis lūžis į naują melodinį motyvą visai smagus, neneigsiu. 

Po jau minėtos lėtesnės ir sausenės Tik Dulkės, kuri irgi turi daugiau tuo juodmetališkai pagoniško prieskonio, seka ilgiausia ir labiausiai išplėtota daina Kuomet pasaulis dega, kuri prasideda panašiai lėtai, bet ties trečia minute įsisuka labai stiprus rifų verpetas – panašiai geras momentas kaip Mechaninės Saulės antroji pusė. Būčiau norėjęs, kad tos sekcijos posmo-priedainio motyvai taptų visos kompozicijos ašimi, tačiau kompozicija neužsistovi ir nuvinguriuoja kitus, kiek mažiau įkvepiančius motyvus. Nors melodinga finalinė sekcija tikrai gera, vertingai uždaro kūrinį, dėl ko man Kuomet pasaulis dega patenka tarp stipresnių albumo dainų.

Prisimink mane yra primena tam tikrus melodingesnius Bathory momentus – toks tikras simfoniško juodmetalio himnas. Taip pat viena mėgstamesnių albumo dainų. Bet kas įdomu, ir Sielos dugne man priminė klasikinius Bathory momentus, tik iš intensyvesnių gabalų. Vis tik melodingesnė Prisimink mane man padarė didesnį įspūdį, jau minėjau keistai skambantį lėtą Sielos dugne finalą tarp minusų.

Albumas labai stiprus, tokie geri metalo albumai lietuviškoj padangėj labai retas reiškinys. Nusipirkau praeitą savaitę CD, manau, kad suksiu tikrai neretai. 9 balai su pliusu.