City Burials
Katatonia

Albumas lauktas ir pateisinęs nuojautas. Grupė groja post-metalą ir doom‘ais net nekvepia. Muzika – solidi tiršta garso masė. Tiesiog stebina Jono Renskes balso eterinis skaidrumas, o juk kažkada jis riaumojo. Melodijos, nors ir lėtos bei depresyvios  vyrauja visame kame. Daina „Lacquer“ nuo pirmos iki paskutinės natos yra tobulo melodingumo pavyzdys. Pernai mane šioje kategorijoje mirtinai nukirto Opeth – All Things Will Pass“, šiemet tai yra Lacquer. Antra favoritė yra Behind the Blood, turinti dabartinio Opeth žavesio. Bėda tik ta, kad pirmos trys dainos, taip stipriai rekomendavusios albumą į topą, kitose tą dovaną sėkmingai išbarsto, melodijos vis mažiau įsimintinos, vietomis net įklimpstama į neišraiškią monotoniją. Na o pabaiga visiškai sušikta.

Pastebiu, kad po 10 mėn. gan atšalau šiam albumui. Gaila, niekur nefiksavau, kas mane tada taip sužavėjo. 3 labai geros dainos irgi yra rezultatas.

Katatonia skambesys man dažnai atrodė nuobodokas. Dead End Kings ir The Fall of Hearts nesugebėjo manęs įtikinti, o senesnių šios grupės darbų nesu klausęs, apart kelių populiarių dainų. Užtat už šito albumo užsikabinau. Užteko išgirsti Behind the Blood, bet ir Lacquer pastiprino susidomėjimą. Paskaičiau apžvalgų, žmonės sako, kad čia Katatonia lyg nesavi, trūksta konsistencijos su anąlaikiniu grupės stiliumi. Nežinau, man šis albumas neatrodo drastiškai kitoks nei The Fall of Hearts, gal šitas šiek tiek lengvesnis, koncentruotas į paprastesnę dainos struktūrą. Bet matyt šitas albumas dėl to man ir labiau prilipo - aš nebepaskęstu melancholiškuose Katatonios rifuose, kai dainos tokios tiesmukiškesnės. Nors ir šitas albumas man buvo iššūkis dėmesio išlaikymo prasme, bet lyginant su praeitais dviem albumais jis laimėjo šią kovą. 

Nepaisant to, kad ir šis albumas man atrodo truputį monotoniškas, bet yra balansas tarp stipresnių ir silpnesnių dainų. Štai nors Heart Set to Divide yra vidutinė daina albumo kontekste, Behind The Blood ir Lacquer turbūt laimi didžiausias mano simpatijas. Behind The Blood yra maloniai sunki ir turi vieną geriausių girdėtų priedainių ("Such a pale spark" iškart su domina, "The ground shakes" su pjaunančia gitara pašiurpina, o "whoa, my love" momentas įvaro į ekstazę). Lacquer yra puiki melodinga, nepriekaištinga daina, išvystyta nuo A iki Z (kaip pridera). Kol ties Rein ir The Winter of Our Passing mano dėmesys šiam albumui pradeda vėl slopti, Vanishers jį atbudina — puiki, atmosferinė, Anathem'iška, bet gal labiau Riverside'iška. City Glaciers ir Flicker vėlgi, didelio įspūdžio nepadaro, bet miniatūra Lachesis paveiki, o po to eina puikus, stiprus Neon Epitaph numeris. Mane šiek tiek nuvylė tik paskutinės dvi albumo dainos. Untrodden, be skambios gitaros solo, neturi jokio cinkelio, o Fighters man iškrenta iš konteksto — nei melancholija, nei tekstas apipintas alegorijom ir metafiziniais motyvais... kažkoks hair metal numeris, o ne Katatonia. 

Tas balansas išlaikytas, bet kadangi yra dainų, kurios mane sudomina mažiau, rašau šiam albumui 9-etą.