Kindly Bent to Free Us
Cynic

Man visi Cynic albumai sudėtingi. Masvidal'is ir chebra man yra neįminta mįslė progresyvaus metalo pasaulyje. Gal esu sugadintas Atheist muzikos, nes jie man yra puikus balansas tarp džiazavimo ir techniškumo demonstravimo ir kabliuojančio rifavimo. Čia techniškumo liejasi per kraštus (ir manau, kad naujųjų laikų Cynic'uose net labiau nei Focus albume), bet vis pasigendu įsikertančių momentų ir melodijų. Man netgi kai kurių dainų motyvai skamba per daug panašiai (True Hallucination Speak ir Gitanjali melodijos man žiauriai panašios). Stilistiškai man modernieji Cynic patinka labiau nei Focus laikų Cynic, bet kažkaip Focus albume dar buvo daugiau įdomių akcentų, šiame albume jie skamba dar abstrakčiau ir amorfiškiau. Tiesa, gan stipriai mėgstu titulinę šio albumo dainą, manau, tai pavyzdinis techniško progmetalio kūrinys. True Hallucination Speak dar klausau su malonumu. O Moon Heart Sun Head turi labai įdomių instrumentinių momentų. Kitka albume manęs taip stipriai nejaudina, The Lion's Roar man per sudėtingas idėjų kratinys, Infinite Shapes melodija neįkvepianti, Gitanjali, kaip jau minėjau, man per daug panaši į tai, kad jau buvo albume. Albumą užbaigiančios Holy Fallout ir Endlessly Bountiful manęs nenustebina. 8 balai, galbūt net su lengvu minusėliu. 

Neįvertintas dalykas. Cynic dainos turi tokias keistokas, palaidas, chaotiškas dainų struktūras, kas man kvepia arba per dideliu bandymu būti kuo progresyviais arba tiesiog eksperimentavimu. Nebūtinai tai blogas dalykas, dainose galima atrasti daug įvairiausių formų ir įdomių sąskambių. Šiame albume patinka kas antra daina, kurios visos iš esmės panašios skambesio prasme man, o tai aišku skatina klausytis dar. Taigi kabliukas yra, o tai albumo stiprybė. Kas man nelabai patinka, tai vokalisto balsas, kuris yra labai ne metalistinis ir per silpnas mano skoniui, tas iš karto numuša simpatijas, o šiaip viskas labai įdomu. Panašu, kad grupė ketina išleisti naują albumą, vienas išleistas singlas jau pritraukė mano dėmesį.