Lizard
King Crimson

Suabejoju tuo, ką rašiau prieš 6 metus. Jis nėra progresyviausias, jis daugeliu aspektų nusileidžia prieš savo pirmtakus, tiek prieš po jo ėjusius albumus, taigi, mano nuomone, tai vienas prastesnių įrašų KC diskografijoje. Atsižvelgiant į laiko tarpą tarp In The Wake of Poseidon ir Lizard, kuris yra žiauriai trumpas, reikėtų nuspėti, kad labai ilgai prie šito albumo apdirbimo nesėdėta. O buvo galima tikrai padaryt gerų darbų pakeitus kai kurių dainų kompozicijas. Mano nuomone, didžioji dalis dainų turi labai perkrautą instrumentuotę. Lady of the Dancing Water kaip baladė galėtų būti dar dar kiek paprastesnė, Indoor Games pinasi bene klišinės džiazinės muzikinės struktūros ir avangardinis chaosas, kas padaro kūrinį nelabai patrauklų ausims, kita vertus, Indoor Games yra įdomių momentų, kurie primena Gentle Giant stilių, todėl ši daina suteikia man daugiau pasimėgavimo nei Happy Family, kur vokoderiu išderintas vokalas greičiau atima dainos žavesį nei prideda, nors savos jėgos kiek suteikia įsimintinas "rifas". Manau, kad vienintelė iki galo pavykusi daina, kurią tik į viršų pakelia tų instrumentinių detalių gausa, tai pusiau baladinė, pusiau sprogstama Cirkus. Struktūriškai šauni daina, nei ko pridėsi, nei ko atimsi. Lizard yra didelis, kaprizingas, savo laiku inovatyvus kūrinys, bet nesu tikras dėl jo, nes nors jis ir yra gerokai įdomesnis nei tos 3 mano sukritikuotos dainos, bet jo struktūroje man nepakanka sklandumo. 

Jokiais būdais tai nėra blogas albumas, tai yra labai įdomus albumas, čia bene stipriausiai pasireiškia džiazinės įtakos King Crimson stiliui. Dar vienas pliusas yra tas, kad čia labai jau vaizdingi Sinfield'o tekstai. Tiesiog manau, kad šiame albume jiems silpniausiai pavyko atrasti balansą tarp eksperimentinės formos ir dainų melodijų, jų tvirtumo bei įsimintinumo. Islands albumas galbūt yra prastesnis instrumentinis performansas, tačiau ten melodijos labiau įsikabino ir susilipino su King Crimson braižu negu čia. Vis tiek greičiausiai Lizard yra geresnis ar bent jau lygus su Islands vien dėl to, jog Islands turi daug daugiau abejotinų momentų nei šis albumas, tačiau palyginus su pirmtaku In the Wake of Poseidon, kuriame man irgi tikrai ne viskas patiko, tačiau ten nei vienoje vietoje nebuvo persistengta pergrūsti dainų keistom instrumentinėm partijom, todėl bendru aspektu Lizard yra KC diskografijos nuolydžio pusiaukelėje, gal jau net ir papėdėje, nes greitai Larks' Tongues in Aspic katapultuos grupę į tikrą progresyvaus roko elitą. 

Tebūnie silpnokas 9-etas. 

Pats progresyviausias King Crimson albumas. Stiprus, man patinka. Favoritinės dainos: Cirkus ir Lizard (ypatingai III dalis). Ganėtinai įdomaus skambesio kupinas albumas. Nėra itin dinamiškas, bet čia King Crimson, kurių eksperimentai palieka gilų įspūdį...