Les Chants de l’Aurore
Alcest

Les Chants de l'Aurore sugrąžina prie ankstesnių Alcest albumų, o ypač primena Écailles de lune. Blackgaze stiliaus dainos Alcest arsenale stebėtinai vienodo kalibro. Tai nereiškia kad jos neturi išskirtinumo, tiesiog tarp jų nepasitaiko su tuščiu užtaisu. Emocijų paletė yra toji sprogstamoji medžiaga.

Šių metų albumą pamiršau, nors pats jį ir įkėliau į puslapį. O juk nekantriai jo laukiau, pastebėjau abu singlus L’Envol ir Flamme Jumelle ir teigiamai įvertinau. Ačiū Einarui, kad apie jį priminė su dienos daina L’enfant de la Lune (月の子）Japoniškas hieroglifas atgamino atminty Kodama albumo koncepciją, įkvėptą japoniško multiko „Princese Mononoke“. Mano kolekcijoje yra ši plokštelė kartu su jau minėta Écailles de lune. Šitie trys albumai man asocijuojasi su Klodo Debiusi muzika, kur vaizdiniai ir garsiniai atspindžiai susijungia į plastišką nuotaikų koliažą, trumpai tariant, man jie kvepia  impresionizmu.

Atskirai kalbant tik apie  Les Chants de l'Aurore, kuomet išklausiau albumą ištisai bent 3 kartus paeiliui, manau, kad Neige išlieka ištikimas savo atrastai black‘o stilistikai, kaip kad Magma neapleidžia zeuhl. Nieko blogo, jei darai tai, ką moki geriausiai ir tai, kas tave jaudina.

Albumas prasideda daina Komorebi, tai vėlgi japoniškas žodis, reiškiantis šviesos pluoštų žaismą pro medžių lajos plyšius ant žemės. Štai jums impresionisto credo – neapčiuopiamą akimirksnio viziją paversti jausmais, ką Alcest ir daro. Netvaru, efemeriška, magiška. L’Envol įsidėmėjau jau anksčiau, ji albumo kontekste yra bene energingiausia ir džiugios nuotaikos, melodingas kūrinys, kuriuo nežaloja specifinis Niege prismaugtas klyksmas. Améthyste tęsia toliau, bet kiek su nuleistu garu ir mažiau emocijų, todėl daina kiek prailgsta, be to ji ir yra ilgiausia albume. Tiesa, jos pabaiga turi ekskursą į prislopintą bažnyčios atmosferą, kurią vėl gi nutraukia energingas finalas. Flamme Jumelle, žinoma iš anksčiau, savo pradžioje suskamba kiek banaliai, bet antroje  minutėje ima bręsti nauja melodinė frazė, man itin miela, trapi pulsuojanti linija. Nuo čia man atsiveria naujas Alcest: Réminiscence instrumentinis vokalizas, fortepijonas vienvaldis lyderis kaip gyvas Debiusi portretas. Ši interliudija neturėtų būti atsiejama nuo sekančios dainos – albumo vinies L’enfant de la Lune, kur abi sudaro dviveidžio Januso efektą. L’enfant de la Lune tiek savo išraiška, tiek savo pavadinimu gimininga albumui Écailles de lune, tik kiek labiau popsinė. Vėl lošiama su japoniška korta, moteriškas balsas deklamuoja japoniškas eiles, o jas nutraukia energingas būgnas ir gitara.

Aplamai, tai labiausiai išsiskirianti daina, t.y. nutolusi-pažengusi nuo Alcest status quo, o gal tabu. Nemoku pagrįsti savo minčių konstruktyviai, kaip Einaras. Atsisveikina albumas - L’adieu, tipine grupei liūdno motyvo romantiška elegija.

Mano apžvalga grynai subjektyvi, nes rėmiausi emocijomis. Jei pajungčiau tik racionalumą, pasakyčiau, kad šis albumas visgi neprilygsta Shelter ar Les Voyages de l'Âme, kur yra Autre Temps, Opale bei Délivrance žvaigždūnės. Taigi, 9 balai, ir „patinka“.

Man asmeniškai šitas Alcest bandymas niekaip nepakartoja Spiritual Instinct sėkmės. Tas albumas laimi bene visuose frontuose: ir garso dinamika buvo platesnė, ir kompozicijos stipresnės, ir įsimintinumas daug geresnis. Šitas albumas yra nemenkas laiptas žemyn. Jame yra daugiau optimizmo, tokio didingo postrokiško skambesio, bet labai dažnai jis atsiskleidžia per gan vidutiniškas melodijas. Vis nenustoju galvoti, kad Komorebi gal ir gera daina kompoziciškai, bet harmoniškai ji yra labai vidutiniška, jos pagrindinis melodinis motyvas labai nuspėjamas ir statiškas. L'Envol seka panašia kryptimi kaip ir Komorebi, tik mano skoniui kiek per daug ištęsta ir menkai įsimintina. 

Pirma man patinkanti daina albume yra Amethyste. Jos rife yra daug daugiau jėgos nei praeitose dviejose dainose, štai čia jau pradeda atsirasti tokia garso dinamika, kokią radau jų praeitame albume. Antroj pusėj yra labai energingų, šaižios gitaros ir growl'ų varomų momentų, tarp kurių įsiterpia atmosferiškesnės sekcijos, dažnai turinčios tokį skanų, ankstyvesnį Marillion skambesį primenantį klavišų skambesį. 

Flamme Jumelle yra viena įsimintinesnių dainų albume dėl savo ryškios ritmikos, bet ne tarp mano mėgstamiausių kompoziciškai. Reminiscence čia labiau tarnauja kaip lengva interliudija, daug emocijų manyje neiššaukia.

Ir čia ateina prie antros man patinkančios, dar stipresnės dainos – L'enfant de la Lune. Vėlgi, daug galingesnis, labiau pabrėžtas skambesys, bet melodingumas nė kiek neprarandamas. Man ši daina imponuoja tiek rifais, tiek pagrindine melodija. Labai vykusi antra dainos pusė, po ramesnio pragrojimo ir paskutinio posmo stoja klavišiniais papildyta kulminacija. Vėlgi, klavišai čia veikia labai gerai, įveda daug atmosferos. Jie šitoje dainoje skamba labiau pinkfloydiškai, bet aš prisimenu ir kodėl Le Miroir buvo mano mėgstamiausia Spiritual Instinct albumo daina – tai būtent toks ryškus klavišų garsas.

Albumas užsidaro gan melancholiškai ramia L'adieu. Štai tokį atsisveikinimą mums taria Neige. Melodija gal ir simpatiška, tačiau daina neturi pernelyg daug vystymo, skamba labiau tuščiai negu erdviai. 

Bendrai albumą vertinu vis tiek gerai, bet tai netaps mano dažnu klausiniu ir Alcest diskografijos favoritu. 8 balai.