Marbles
Marillion

Dar vienas šaunus albumas po Anoraknophobia, kurį pavadinau pirmuoju brandžiu Hogarth eros albumu, kuriame eksperimentai protingai subalansuoti ir atrodo, kad Marillion atrado savo pseudo-alternatyvų progresyvų skambesį. Šiame albume yra truputis pirmtako dvasios, bet kai kurios kompozicijos pirmiau pradėtų asocijuoti su Brave drąsiais motyvais, o gal lengvesnėm Afraid of Sunlight melodijom. Bet, pavyzdžiui, daina You're Gone, kuri man labai patiko, yra išvis kažkas naujo, galbūt ir netoli Anoraknophobia braižo, tačiau skamba vienu metu ir kaip Radiohead, ir kaip The Stone Roses, ir kaip U2. Galbūt čia tokių alternatyvaus roko motyvų yra daugiau nei bet kuriame kitame Marillion albume. 

Vienas keistesnių ir ne tokių malonių Marbles albumo bruožų yra tai, kad pirmoji albumo pusė yra pakankamai nuobodi (Genie, The Only Unforgiveable Thing nedaro jokios impresijos, galbūt Fantastic Place lengvumas nuskausmina nuobodžio sukeltas žaizdas), o antroji pusė tokia stipri, kad turbūt jei būtų individualus albumas, aš vadinčiau jį geriausiu Marillion diskografijos įrašu — Don't Hurt Yourself popsiškumas malonus ausiai, Angelina - vingri džiazinė baladė, Drilling Holes - labiau eksperimentinė ir alternatyvi, bet įdomi mišrainė, o viską vainikuoja sprogstama ir vienu metu graži Neverland, kurioje yra bene geriausių Rothery gitaros solų kratinys.

Dar vienas šio albumo "nestabilumas" yra tai, kaip ilgosios dainos smarkiai laimi prieš trumpąsias. Dievinu Ocean Cloud - struktūriškai nepriekaištinga kompozicija. Neverland — dievybė iš skambesio ir muzikantų virtuoziškumo pusės. The Invisible Man galbūt kiek nusileidžia minėtosioms dviems, tačiau turi labai įtikinamą vystymą, kuris padeda klausytojui palengva pajausti ir įsivažiuoti į visą albumą. The Invisible Man taip pat gerai įprasmina vis alternatyvėjantį Marillion stilių. Tarp trumpesnių dainų man labiausiai patiko You're Gone, Don't Hurt Yourself, Angelina ir galbūt dar Drilling Holes.

Įdomus albumo akcentėlis yra Marbles tetralogija, sudėta iš keturių trumpučių fragmentų, pasklaidytų per visą albumą. Ji muzikaliai nedaro didelės impresijos, tačiau pati idėja visai neprasta. Tokia idėja daug geriau būtų suprasta konceptualiam albume su vientisa istorija, o čia tas sugrįžimas į "karoliukus" labiau kaip atsipūtimas nuo likusio albumo turinio, betikslis rožančiaus kalbėjimas, vaizdžiau tariant. 

Šiam albumui galiu rašyti solidų 9-etą, taip jį laikydamas tokiu pat geru kaip Anoraknophobia (galbūt daug labiau poliarizuotas, o Anoraknophobia solidesnis ir vientisesnis įrašas), besilyginančiu į mano mėgstamiausius Fish'o eros Script For A Jester's Tear ir Fugazi. Taigi, ramiai keliauju tolyn chronologine tvarka į Marillion diskografiją, jau užsikėlęs nežemą kartelę vėlyvesniems albumams.