F E A R (F*** Everyone And Run)
Marillion

Tai neabejotinai sunkiausiai klausomas Marillion albumas. Bet toli gražu ne blogiausias, tiesiog turiu Alvydui pritarti, jog šis gerai klausosi tik aplinkoje be jokių trikdžių. Ir vis tiek, šis albumas man vietomis nuobodus ir pernelyg atmosferinis. Tematiškai tai tikrai vienas įdomesnių albumų, taip pat džiugina ir Marillion bandymai kurti ilgesnes siuitas, ko aš iš jų visada laukiu, tačiau čia jos pernelyg fragmentuotos ir ne visai pateisina savo lūkesčius.

Tiesą sakant, tada, kai šis albumas išėjo, aš jo nesugebėjau susikaupęs išklausyti ir viena pagrindinių priežasčių buvo tas dirbtinis išskaidymas stambiųjų siuitų į atskiras dainas — atrodytų, niekuo neturėtų pakenkti tas dainos įkirpimas šen bei ten, vis tiek ta pati materija lieka, tačiau man automatiškai smegeninė traktuodavo kaip atskiras dainas ir į kiekvieną tą "atkarpą" aš žiūrėdavau pernelyg kritiškai. Ir vis tiek, net dabar, galvoju, kad kai kurios kompozicijos yra bene dirbtinai iš tų gabaliukų suklijuotos ir neturi to vientisumo.

Vis tik didesnė problema man šiame albume yra kaip niekada lengva ir trapi atmosfera. Trūksta jėgos, kokią Marillion pateikė Sounds That Can't Be Made albume (tikrai nei vienas šio albumo kūrinys neturi šansų lygintis į puikiai muzikaliai išpildytą Gaza). The Leavers per pastarąsias dienas klausiau gal kelioliką kartų ir vis tiek nesugebėjau prisijaukinti viso kūrinio, man jo II-VI dalys yra tiesiog skrajojimas blankiose melodijose, nors I dalis yra tikras perlas visame albume (ksilofono pritaikymas šiai kompozicijai yra puikus). Panašiai nesuprastas didelis kūrinys Marillion diskografijoje yra tik vienas - This Strange Engine. Mano lūkesčių neišpildė ir trumpesnės albumo dainos. Living in F E A R galbūt turi pakankamai pykčio skambesyje, suderančio su tekstu, todėl klausytis dar daugiau ar mažiau malonu, tačiau White Paper ir tematiškai iškrenta iš albumo konteksto, ir nėra muzikaliai labai įdomi, ganėtinai blanki kompozicija.

progarchives.com perskaičiau vieno žmogaus atsiliepimą, kuriame reziumavo, kad šis albumas būtų daug įdomesnis, jei tai būtų viengubas LP, kurio vienoje pusėje būtų El Dorado, o kitoje - The New Kings. Aš iš esmės sutinku. Jei toks albumas egzistuotų, jis galbūt būtų net mano mėgstamiausias įrašas visoje plačioje Marillion diskografijoje, nes toks įrašas neturėtų silpnų vietų, o daugelis Marillion albumų jų turi ir nemažai. El Dorado geriausiai randamas balansas tarp energetiškos išraiškos, agresyvios teksto tematikos ir ne mažiau švelnaus nei įprastai Marillion būdingo melodingumo. Vis tiek, galbūt kompozicijoje man pritrūksta vienalytiškumo, galbūt netgi dar trupučio energijos, todėl kiek trūksta šiam kūriniui iki mano geriau įvertintų didžiųjų Marillion kūrinių, kaip Ocean Cloud ar Gaza. The New Kings turi, atrodytų, labai nemažai energijos, tačiau vėlgi, jaučiuosi pasimetęs klausydamas šią kompoziciją, atrodo, kad A Scary Sky dalyje pametu kūrinio vientisumą ir jaučiuosi jau klausydamas kitą dainą. Galbūt tai negalėjimas ištrinti iš pasąmonės to fakto, kad tai nėra nesusijusios dainos ir tokie jausmai gal man atsiranda tik dėl tokio skirstymo, bet vis tiek norisi sakyti, kad Gaza pernelyg savo variacijose nenutolta nuo pagrindinės temos, Ocean Cloud taipogi. Ir iš čia vėlgi natūraliai kyla klausimas, kodėl aš mėgstu kitus smarkiai fragmentuotus didelius kūrinius, iš kurių pirmasis, šaunantis į galvą, yra Van der Graaf Generator - A Plague of Lighthouse Keepers (juk ten realiai galima išskirstyti į 10 atskirų kūrinių). Galbūt šuo pakastas labai gerai išpildytoje dinamikoje, o čia muzika statiškesnė, aiškiai orientuojamasi į atmosferos išlaikymą, tačiau teminis (kalbu apie muzikos, o ne teksto temas) vientisumas dėl to greičiausiai nukenčia.

Man neįtikėtinai patinka tai, kaip šiame albume ryškiai pasirodo Kelly klavišiniai, tačiau lygindamas su Sounds That Can't Be Made, vietomis pasigendu stipresnės Hogarth'o emocijos vokale. Rothery darbas gitara greičiau vidutinis, tačiau vis dėl to geras (ar taip, ar taip, Rothery yra talentingas gitaristas ir kokybę jis privalo užtikrinti). Kai kur mane džiugina ir Mosley mušamųjų atgarsiai, nors man jo gan statiškas grojimo stilius nepatinka nuo pat Misplaced Childhood albumo. Instrumentaliai tikrai solidu, tematiškai taip pat, atmosfera jautri ir puikiai išlaikyta, tačiau struktūriškai man kyla problemų. Dėl to šiam albumui tikrai negaliu rašyti 10 balų (tokio balo nesu parašęs nei vienam Marillion albumui). 8-etu esu įvertinęs ir dar prastesnius albumus (pvz, This Strange Engine), todėl pasiliksiu ties 9 balais. Nestiprus tas mano 9-etas, bet tikrai geras albumas ir nepaisant visų tų problemų, kurias čia įvardijau, tikrai tarp geresnių Marillion darbų, galbūt ir vienoje gretoje su Anoraknophobia ir Marbles, bet kiek atsilieka nuo mano mėgstamiausio H eros darbo Sounds That Can't Be Made.

Albumo muzika netykšta optimizmu, (o kada Marillion juo tryško? Gal politizavimas nėra patrauklus roko muzikos rūbuose, bet kad meilės-seilės nebejaudina. Klausytis jį rekomenduotina nesiblaškant ir neskipinant – vientisas minties siūlas nėra patvarus, o ir melodijų nėra gausu, pagrinde kuriama jausminė įtampa. Ramus, kiek migdantis h vokalas, Kelly neįkyrus, malonus klavišinių pritarimas, reto grožio Rothery gitaros solo ir Trevavo niekur neskubantis bosas bei niekuo neišskirtinis būgnų darbas, štai ir visos priemonės nekurčią sujaudinti iki širdies virpulių.