Misplaced Childhood
Marillion

Beje, paskaičius progarchives.com lankytojų vertinimus kažkaip nenuostabu: tarp daugumos tokių, kurie garbina albumą už jo vientisumą ir konceptualumą bei duoda 5 žvaigždutes iš 5, vis atsiranda tokių, kurie numeta 2 ar 3 žvaigždutes sakydami, kad tas albumas visiškai jų nesudomina (aš taip pat iš tų kritiškųjų stovyklos).

Kol absoliučiai mėgaujuosi pirmaisiais dviem Marillion albumais, šio aš visiškai nesuprantu. Konceptualumas yra turbūt vienintelis dalykas, ką aš šiame albume vertinu. Dar visai maloniai susiklauso Childhood's End, Bitter Suite ir karts nuo karto Heart of Lothian. Ganėtinai nuobodus, atmosferinis pop skambesys, kuriame nebematau nei Trewavas įprasto stipraus boso, o Rothery nusprendė piešti pastelinėm spalvom negu Fugazi dominavusio griežtesnio gitarinio stiliaus. Vargiai įsiminčiau kažkurios dainos skambesį (galbūt Kayleigh, nes ten jau visiškai pop melodija, kurią sunku užmiršti), o Fugazi ir Script'o visos melodijos lengvai įkrenta į atmintį ir neduoda ramybės. Jokie momentai manęs neužveda, nebent Childhood's End? melodija. Nesistebiu, kad visi mano ankstyvesni bandymai klausyti albumą pasibaigė tuo, kad man išeidavo pro kitą ausį iškart visa informacija. Bene skaudžiausias dalykas yra tas, kad vardan koncepto yra paaukota stiprių, išplėtotų dainų sukūrimo galimybė. Čia nėra nieko panašaus į Forgotten Sons ar Fugazi, kurie turi kompleksišką struktūrą, stiprių emocinių ir instrumentinių momentų bei fantastiškus tekstus. Galbūt šiame albume tekstai nėra problema, bet ir tai man artimesnė Fugazi ar Script albumuose vyravusi tekstų rašymo maniera, tokios subtilios išraiškos kaip Forgotten Sons, The Web, Jigsaw ir kt. ankstesnių albumų tekstuose čia nerandu.

Pasakiau visus įmanomus blogus žodžius apie šį albumą. Vis tiek bendru mastu jis nėra labai blogas, tiesiog jis nuobodus, neįkvepiantis ir blankus. Negaliu parašyti daugiau silpno 8-eto (netgi apie 7-etą svarsčiau, o šį balą ir taip pakankamai retai savo mėgstamoms grupėms duodu).