Marrow Deep
Mastodon

Mastodon albumai sunkūs ausiai iš pirmų perklausų. Atsimenu, reikėjo labai daug perklausų, kad man atsiskleistų Hushed and Grim, panašiai ilgai absorbavau ir Emperor of Sand. Paskutinis albumas, kuris man suclick'ino gana greitai, buvo Once More Round The Sun, iki šiol vienas mėgstamiausių Mastodon klausinių. Tačiau tai, kaip greitai tu prisijaukini albumą, nieko nepasako apie albumo kokybę, nes kartais puiki muzikinė medžiaga tau tiesiog atsiskleidžia daug vėliau, bet būna tokia pat gera arba net dar geresnė. 

Marrow Deep man būtent prie tų albumų, kur sunkiai virškinau, bet kai suvirškinau, atsiskleidė gan spalvingai (lygiai kaip Hushed And Grim). Kodėl Mastodon naujesnė muzika virškinama panašiai sunkiai kaip grybai ar riešutai, aš nujaučiu – ganėtinai muddy produkcija su ritmo linija priekyje, kompleksuotomis gitaromis labiau antrame plane, ir atmosferiniais klavišais bene trečiame plane – tokį painų skambesį mano ausims užtrunka dekonstruoti į atskiras komponentes. O aš toks jau klausytojas, kur muzika sugeba pasimėgauti tik suvokęs atskiras jos dedamąsias ir vėl jas atstatęs į bendrą vienį. 

Dabar kuo Marrow Deep kitoks ar panašus lyginant su ankstesniais Mastodon darbais? Visų pirma, mes nebeturime Brent Hinds (R.I.P.). Ar tai jaučiasi kaip nuostolis gitaros fronte? Tiesą sakant, mažiau negu pagalvotum... Nick Johnston Hinds'o kėdę užima be pastebimų trūkumų. Kitas dalykas: klavišininkas Joao Noguiera akredituojamas kaip pastovios grupės sudėties narys (pirmą kartą Mastodon tampa penkiuke). Ir klavišų įtaka tikrai jaučiasi (galbūt dėl to, jog praeityje Mastodon klavišus jei ir naudojo, tai ypač minimaliai). Jau Barbarians Blood gale išgirsti aštrokų klavišų pagrojimų, kurie smagiai papildo įprastą Mastodon'išką garsų paletę. Man labai į ausį įstrigo grasus vargonas Out Like A Lamb dainoje, atmosferiški papildymai In The Ruins dainoje, psichodeliniai sintezo fill'ai The Vanishing kūrinyje. Kas dar iš instrumentuotės teigiama prasme krenta į ausį: Dailor'as šiame albume prie būgnų tiesiog taško. Niekad taip rimtai į mušamuosius neatkreipiau dėmesio kaip šiame albume. C'mon, tu negali neiškristi iš batų išgirdęs, kaip atidaromas kūrinys Snakes For Dinner. Kiek energijos mušamieji nuo pat pradžių įkvėpia Your Ghost Again dainai... kokį kietą ir solidų ritmą Brann'as kala A Vampire's Demeanor dainoje. Kam tikrai negailiu šįkart liaupsių, tai Brann'ui Dailor'ui, man jis šio albumo žvaigždė.

Ar stilistiškai / kompoziciškai Marrow Deep kažkuo išsiskiria iš ankstesnių Mastodon albumų? Ir taip, ir ne. Sakyčiau, Marrow Deep labiau apjungia ankstesnių Mastodon darbų tradicijas negu išeina į kažkokią naują teritoriją... ir tai nėra blogai. Nes Marrow Deep gan unikalus idėjų katilas. Vienu metu, kur turi kompleksiškesnes gitarų linijas ir aršesnį būgną, tu gali prisiminti Crack The Skye, bet stojus klavišams šalia, įsivyravęs atmosferiškumas gali labiau jau priminti The Hunter ar Emperor of Sand skambesį. Rokiškesni, paprastesnės struktūros gabalai tau laisvai gali priminti Once More Round the Sun ar netgi Leviathan skambesį. Jau minėtoji A Vampire's Demeanor tikrai skamba kaip Mastodon 2004-aisiais. O pavyzdžiui, Barbarians Blood turi vingrių a la Crack The Skye perėjimų, bet instrumentuotė labiau mintimis nuneša į Hushed And Grim albumą. Žodžiu, yra momentų bet kurios Mastodon eros fanams. 

Kaip mano patiko albumo dainos? Nors dainų 12 ir jos netrumpos, bet albumas neprailgsta, dainos pakankamai atsiskiria tarpusavyje. Tiesa, vienos krenta į ausį labiau, kitos praplaukia. The Vanishing, pavyzdžiui... atmosferiškas gabalas, turi PATIES Geezer'io Butler'io boso solo pradžioje, bet jis nesukelia daug emocijų, taip lengvai plaukia ir nuplaukia. Poisonous Weapons man yra tokia Mastodon-lite versija, skamba kaip labiausiai standartiška daina albume. Kita vertus, In The Ruins – galimai mano mėgstamiausia daina nuo Crack The Skye albumo. Lengva melodinga pradžia nuostabiai transformuojas į emocingą rifų pliūpsnį antroje pusėje (ten slypi ir mano mėgstamiausias vokalinis Troy Sanders'o pasirodymas albume). Paskutinės minutės instrumentalas – labiausiai sofistikuotas ir vaizduotę žadinantis instrumentinės muzikos gabaliukas albume. Kiti du minoriniai favoritai yra A Vampire's Demeanor beigi Snakes For Dinner. Pirmoji skamba vienu metu kaip Leviathan laikų Mastodon ir šiuolaikiniai Deftones, aukščiausioje savo formoje. Stipru, aštru, tiesmuka, bet ir truputį melodinga. Beje, dar vienas geras Troy Sanders'o vokalas. Snakes For Dinner jau pagiriau dėl būgnavimo veržlumo, bet energija šiame kūrinyje trykšta ne tik iš būgnų, bet ir iš agresyvaus vargono bei gitarų. Smagaus tempo banger'is su įsimintinu tiek priešdainiu, tiek priedainiu.

Marrow Deep yra tam tikra dalimi inovatyvus, bet ir grupės gerąsias tradicijas tęsiantis albumas, kupinas gerų arba bent jau vidutiniškai gerų dainų. Paliko panašius įspūdžius kaip Hushed And Grim prieš penketą metų. Ir iš tikrųjų, ar Mastodon yra išleidę bent vieną silpną albumą savo diskografijoje?

Marrow Deep rašau 9-etą ir dedu like.