Mayhem
Lady GaGa

Aš buvau beveik atitrūkęs nuo Gagos traukinio po gan nuviliančio albumo Chromatica. Net nelabai žinojau, kad ketina būti naujas albumas ir tik Abracadabra singlo pasirodymas music.lt top40-uke tą žinią iki manęs atnešė. O Abracadabra mane nustebino visomis geromis prasmėmis. Be to, turiu kolegą, kuris mane vis provokuoja į mainstream'inio popso aptarimo diskusijas, tai neišvengiau ir diskusijų apie šį albumą.

O albumas stebinančiai solidus. Reikia atkreipti dėmesį į 84/100 vidurkį Metacritic'e ir tai yra geriausiai įvertintas Gagos studijinis albumas. O ir eilinių fanų reakcijos, kiek teko matyti internetinėje erdvėje, buvo beveik universaliai teigiamos. Tai nėra dažnas reiškinys patyrusių ir jau savo populiarumo piką išgyvenusių žvaigždžių pasaulyje.

Labiausiai šiame albume atkreipiau dėmesį į kaip niekad stiprias industrinės muzikos įtakas (ypač justi Garden of Eden, Perfect Celebrity ir Killah dainose), tai Gagą šiek tiek atitolino nuo mainstream'inio pilkumo ir suteikė stipresnį imidžą (nors Gaga su imidžo trūkumu niekada problemos ir neturėjo). Be industrinės muzikos, čia galime girdėti nemažai disko ir R&B muzikos įtakos, bet paskutinius penkerius metus girdėti disko elementus pop muzikoje pasidarė įprasta. Nors tiesa, yra gan klasikinių pop dainų, kurios gerai atitinka mums jau pažįstamą Gagos profilį (kaip, pavyzdžiui, Vanish Into You ar LoveDrug).

Prie teigiamų albumo elementų taip pat pridėčiau ir albumo struktūrą. Nepaisant to, jog albume galėjo būti 2 ar 3 dainom mažiau, bet jis yra visapusiškai įvairus. Yra vidutinio temperamento dainų, yra tikrų pop himnų, yra baladžių, ir tai padeda išvengti nuobodulio klausantis šio albumo. 

Didžioji dalis dainų man patiko. Gal kiek keistas pasirinkimas pirmajam singlui yra Disease – tai, mano akimis, nėra stipriausia, nors savotiškai įdomi albumo daina. Vat Abracadabra yra didžioji albumo žvaigždė – čia su agresyviom industrinėm įtakom jungiasi skambus Born This Way laikų Gagos stilius ir daina yra kompoziciškai bei instrumentine prasme gan turtinga, žodžiu, ji yra visapusiškai stipri ir 10-uko verta pop daina. Garden of Eden irgi panaši – yra gal penki skirtingas melodijas ar bent jau atlikimo stilistikas turintys motyvai dainoje ir tai nepaskandina dainos, nes ji turi be galo įsimintiną priedainį, o industrinės elektronikos atspalviai įtvirtina šios dainos išskirtinumą. Perfect Celebrity gan neįkyriu būdu bando pasisemti įkvėpimo iš Avril Lavigne daržo (bent jau priedainyje). Vanish Into You turi nuostabias akordų progresijas (ypač posmo dalyje). Tuo tarpu Zombieboy nustebina kiek paramoriška new wave'iška pop-punko dinamika. Į mano ausis krenta LoveDrug, nes ji mintimis mane gražina į nostalgišką Madonnos albumą Confessions On A Dance Floor (yra tuo riebiu sintezatoriniu boso skambesiu). Negana to, man melodijos prasme daina primena kitą mėgstamą poproko himną: Ghost'ų Dance Macabre. How Bad Do U Want Me yra skrybėlės nukėlimas Taylor Swift, bet vėlgi, neįkyriu, savitu būdu. Don't Call Tonight aš visai įsivaizduoju kaip vasaros hitą, pozityvią energiją skleidžiantis pop kūrinys. Shadow of a Man tarp mano favoritų – R&B energija tame kūrinyje man primena Jennifer Lopez, o vokalinė atlikimo maniera stipriai neša į Michael Jackson'ą. Daug šarmo tai dainai prideda riebi elektroninė instrumentuotė, ypač sustiprėjanti trečiojoje kūrinio minutėje. The Beast yra arčiausiai baladės esanti daina albume, kurios elektroninis minimalizmas primena vėlyvesnę Depeche Mode kūrybą. Bet Gaga vokaliai išneša stogą šioje dainoje (kaip ir visame albume, tiesą sakant).

Tarp albumo minusų labiausiai norisi paminėti paskutines dvi dainas: Blade of Grass yra gan užmirštama ir gan konvencinę akordų progresiją turinti baladės tipo daina. Tai, kad dainai išvystyti pristinga idėjų, parodo ir moduliacija pabaigoje (tai dalykas, kurį aš nuolatos kritikuoju kaip bandymą uždengti kompozicinio sąmojingumo stoką). Die With A Smile kolaboracija su Bruno Mars man tiesiog pagal nuotaiką ir dainos atmosferą iškrenta iš albumo konteksto, ji labai prastai ir nuviliančiai veikia kaip albumo finalas. 

Galbūt dar paminėčiau, kad albumas sudarė kiek per didelį lūkestį, kad jis turės daug skambių, intensyvių, energingų pop himnų kaip Abracadabra. Visgi savo energija nei viena kita daina neprilygsta Abracadabrai. Keli tokie lydintys singlai tikrai pagerintų albumo išliekamąją vertę ir įtaką pop muzikai. Bet net ir dainos, kurios nesutvertos būti dideliais hitais, albume yra labai geros.

Albumą vertinu 9-etu su minusu. Neabejotinai vienas įdomesnių pastarųjų kelerių metų pop muzikos įrašų.