Memento Mori
Marduk

Sunokinau kaip reikiant šį albumą. Dvi dienas grajinau be pasigailėjimo, kol dažiau butą, nenorėjau išteplioti nei telefono, nei ausinių perjunginėdamas dažuotomis rankomis. Su laiku pasidarė tiek patogu švytuoti dažymo kotu į ritmą, kad darbas tapo kone pramoga. Jau kuris laikas nebuvo girdėti iš Marduk stovyklos, tad šis naujas albumas tiesiog laukė būti išmėsinėtas. Taigi...

Memento Mori gurguolės ratų dardėjimas perauga į energingą veržlų ritmą su būdingu gitarų dūzgimu ir Mortuus‘o gergždžiančio balso škvalu. Mirties vėjas stūgauja tarp antkapių: eikš, junkis prie pūvančių, džiaukis nauja draugija, bus tikra šventė.

Heart of Funeral – sklandžiai tęsia titulinės dainos užduotą nuotaiką. Net nepastebiu perėjimo, lyg būtų anos coda.

Blood of Funeral prasideda kapo duobės kasimo garsais, kuriuos pertraukia beprotiško greičio, kaip Rimskio – Korsakovo „Kamanės skrydis“ gitarų dūzgesys, dar greitesnis, nei Memento Mori, bet panašus savo garsine gama. Nuo 3 min. po pratiso gargimo atsiranda grėsmingos tūbos ar valtornos, sulėtinusios tempą, bet po minutės vėl  pratrūksta pasiutpolkė. Laidotuvių apeigų, proceso ir gimdyvės bei negyvo gimusio kūdikio kūno irimo egzaltacija (Marduk baigė karo temą, persimetė prie neapetitiškų mirties apraiškų ir baigties neišvengiamumo). Nepaisant lyricsų, muzikaliai šis kūrinys man vienareikšmiškai stipriausias.

Shovel Beats Sceptre – ritualiniai būgnai ir varpo gausmas su prislopintu gąsdinančiu klausimynu, ar jau pasiruošęs atmesti klumpes, kuris netrūksta pratrukti visu garsu – lėtas tempas (sąlyginai blekmetalio supratimu) ir melodijos pulsas nugula atmintin: „sustok ir pagalvok – dar niekad nebuvai toks senas“ – brrr, blemba, dar įkalbės man tą mintį. Kaip ten bebūtų, bet antras pagal gerumą gabalas. 10 balų.

Charlatan –  būgnai mala kuo smulkiau, tačiau faktiškai daina vidutinio tempo. Gitaros brūžina nesudėtingą refreną, o Martuusas girgždina savo dumples keiksnodamas patriarchą (konkrečiau žydų giminės pradininką, teisuolį, doruolį ir visaip pamaldų asmenį), neaišku dėl kokios priežasties. Kiek vienodas iki nuobodulio, bet pabaigoje pabudina suintensyvintas paskutinis lemiamas keiksmas. 8 balai.

Coffin Carol – o čia vėl greitas tempas, bet ne pasiutpolkė, labai panašu į Memento Mori savo tema, melodija primityvoka, vokalą kaip aidas atkartoja gitaros. Daina turėtų išreikšti džiūgavimą ir šiaip, šėliojimą. Mano manymu, gavosi pusėtinai.

Marching Bones – greitis auga, būgnai mala, Mortuus‘as važnyčioja mirties katafalką, kuris skrieja, vos ratais siekdamas žemę. Va čia tai linksmybės.

Year of the Maggot – ir vėl teatralizuota įžanga – nervinga nata, kurią ritmingai sujaukia kažkas panašaus į prunkštimą. Po pusantro minutės be jokio įspėjimo trenkia Mardukai šiek tiek sudėtingesnio metro kompoziciją iš istorijos perspektyvos apie šios žemės galingųjų neamžinumą, jie mirinėjo kaip ir visi ypatingais „kirminų metais“, ko gero eilinės pandemijos pasekmėje. Gan įdomus gabalas, neužkimšo ausų beprasmiu duzgimu.

Red Tree of Blood prasideda be įžangos beveik „ant vienos natos“, net sutrikau, negi visą dainą taip, bet, ačiū dievui, nulipo nuo jos ir išsisiūbavo plačiau. Vėliau pajungė kažką panašaus į gongą, o būgnus išjungė visai, liko Martuus ir gitaros – keista, netikėta, savotiška.

As We Are užbaigia albumą su pagrindine albumo teze – neužmiršk, visi mes mirsime, sudainuota kandžiai su pakikenimu. Muzika lėčiau vidutinio, gitaroms leidžia pailsėti ir lėtai paimprovizuoti melodiją, jokio dūzgesio. Vokalistas prikišamai nosin baksnoja – va, kas tavęs laukia, o į pabaiga dar ir kolegas įtraukia į chorą. Taip, kad linksminkimės, kol galime. Ačiū, Marduk, kad primeni.