The Ghost of Orion
My Dying Bride

Albumas savo skambesiu man artimas jų „For Lies I Sire“. Šitie nepaguodžiami rauduliai išverkė visai neprastą albumą. Muzika skausmingai valki, beveik neperplėšiama, lyg drugio kokonas. Linkusiems į depresija griežtai nerekomenduotinas. Išimtis Solstice, kur graudi melodija skamba labiau pagoniškos maldos registre. The Long Black Land epiška, grandioziška panorama iš paukščio skrydžio, kuri nedžiugina, bet ir negniuždo – niūrus grožis. Titulinė daina subtiliai primena Tiamat albumą Wildhoney. The Old Land doom beyond kategorijos, ilgas skausmingas mirimas, kurį apraudą angelų choras baigiamojoje The Woven Shore. Albumas patiko ir tik vokalo „taisymas“ autotuningu kiek gadina bendrą vaizdą.