Nadir's Big Chance
Peter Hammill

Nadir's Big Chance visada buvo tas albumas iš PH klasikos eros, į kurį žiūrėjau kreivai. Nors mano nuomonė su laiku apie jį pagerėjo, bet jis man vis dar pakankamai išbarstytas. Jame yra ir tų proto-punk'o dainų, kurios vėliau padarė įtaką tikriesiems pankams (Nadir's Big Chance, Birthday Special), ir panašiai aštrių, bet melodingesnių ir ambicingesnių dainų kaip Open Your Eyes ir Two Or Three Spectres, ir ramesnių, labiau ritmu varomų gabaliukų (The Institute of Mental Health, Burning, Airport, Pompeii), ir net įtelpa saldesnės dainelės (Been Alone So Long, People You Were Going To). Iš vienos pusės galima į tai žiūrėti kaip į gausią įvairovę, bet visi PH albumai išsiskiria savo savitu skambesiu, pavyzdžiui, In Camera: tamsus, vargoniškas, baugus; Over: ramus, gitariškas, kupinas skausmo ir pan. Kažkokių bendrų epitetų Nadir's Big Chance albumui išekstrapoliuoti man nepavyksta. 

Turiu du ryškius favoritus šiame albume: Open Your Eyes ilgą laiką buvo vienintelė daina, kurios klausydavau iš šio albumo. Jos instrumentuotė yra ypač turtinga, jos įžanga man šiurpus sukelia, kiek gerai atidirbta melodija, ir kaip puikiai su saksu įstoja pagrindinė tema. Tokios žaismingos dainos turbūt nerasi visoje PH diskografijoje. Kitas mano favoritas yra gerokai šviežesnis: Two Or Three Spectres. Anksčiau mano dėmesys matyt jau buvo išgaravęs ties šia daina ir į ją nebeatkreipdavau dėmesio, bet man patinka tas rokenroliškas posmas, kuris per ritmiškai sudėtingą bridžą kulminuoja labai smagiu melodiniu motyvu, kupinu puikaus sakso (2:05, 4:12). Turbūt progresyviausias gabalas albume. Per pastarąsias perklausas atradau ir daugiau dainų, kurias buvau nuvertinęs, kaip labai gerai subrendusi Shingle Song baladė beigi šiek tiek prie trankių dainų priskirtina Nobody's Business. Dėl to esu linkęs albumą vertinti nebe 8-etu, o 9-etu. Nors jis man nepaveja nei Chameleon, nei The Silent Corner, nei In Camera, nei Over, bet tikrai nebūtų galima pavadinti jo stinker'iu, ypač atsižvelgiant į tai, kad roko muzikos istorijos puslapiuose Nadir's Big Chance visada išliks svarbiausiu Peter Hammill albumu. 

Nadir's Big Chance man įstrigo, dėl to, kad visų pirma negalėjau nepastebėti stilistiškai specifinių David Bowie'iškų ir Lou Reed'iškų skambesių, kuriuos nugirsti kažkieno kito kūryboje man visada malonu. O kai kuriose baladėse (Pompeii, Shingle Song) labai jaučiasi net gi Dylan'ška bliuziška poetika. Įvairus, neblogai subalansuotas albumas, kas man visada yra pliusas, išskyrus per didelio chaoso atvejus, tačiau čia ne toks. Turbūt kas man nepatinka jame, tai tik paprasčiausias gryno Hammill'iškumo trūkumas, per daug jame visokių pašalinių įtakų yra arba vaidenasi. Labiausiai patikusios dainos, sutraukiant iki ir objektyvesnio tokio požiūrio kampelio, tai Airport ir Two Or Three Spectres. Kitos, Open Your Eyes, People You Were Going To irgi patinka, bet joms visoms iš esmės man dar reikia laiko patikrinimo, kad atskiesčiau afektą su ilgalaike simpatija. Yra dar daug ką pasakyti apie šį albumą, bet kol kas paliksiu jį su 9/10 vertinimu ir keliausiu prie kitų.