Exul
Ne Obliviscaris

Nesu labai apsiklausęs Ne Obliviscaris kūryboje, bet jei leisite man daryti išvadas iš anksčiau mano girdėtų palaidų kompozicijų, man susidaro įspūdis, kad šitas albumas turi kruopščiausiai kompoziciškai apmąstytų, progresyviausių kompozicijų. Anksčiau man jų muzikoje būta per daug tokio simfoninio power ar thrash akcento (beveik tokio, kokį turi, pavyzdžiui, Wintersun). Šis albumas turi rimtos death'iškos masės, bet jei reiktų apibendrinti, vis tiek įpaišyčiau progmetalio etiketę labiausiai, pabrėždamas simfoninį grupės atspalvį. Tai Ne Obliviscaris labiausiai ir išskiria iš Opeth, su kuriais jie dažniausiai yra lyginami. 

Po daugkartinio šio albumo sukimo gali jaustis pavargęs. Nes kompoziciškai šie kūriniai turbūt yra dar tankesni ir tirštesni nei Opeth savo Blackwater Park ar tai Ghost Reveries epochoje. Gal Opeth muzikoje tą motyvų kaitą labiau veža aiškus kontrastas tarp jų – yra praktiškai akustiniai motyvai, kuriuos pakeičia radikalūs mirtiniai motyvai. Ne Obliviscaris skalė ribotesnė – visi motyvai yra daugiau ar mažiau sunkūs, tik klausimas, kiek sunkūs ir kiek daug smuiko (kuris įneša tą simfoninį atspalvį). Tai man Ne Obliviscaris klausymo patirtį apsunkina labiau lyginant su Opeth ir galbūt dėl to nesu didelis šios grupės fanas.

Bet suvirškinęs šį albumą aš galiu drąsiai teigti, kad jis man patinka. Mane ypač žavi, kokia vietomis dinamiška yra šios grupės muzika, koks intensyvus ir drąsus kartais gali būti bosavimas ir būgnavimas. Kartais bosas taip užsuka motorą ir viskas skamba taip energingai, kad grupė pradeda balansuoti ant techninio death metalo ribos (kažkur netoli Death ar Atheist teritorijos atsiduriam). To pavyzdžiai yra Misericorde II finalas, Suspyre antroji pusė ir labai nemažai motyvų Graal kompozicijoje. Equus ir Misericorde I atrodytų kiek melodingesnės ir nuosaikesnės kompozicijos album. Man labai patinka ta motyvų kaita, dinamika ir galia Misericorde II ir Suspyre kompozicijose, jos mano mėgstamiausios albume. Equus atrodo labiausiai išplėtota, kompoziciškai sumaniausia daina albume. Graal – turbūt žvėriškiausias numeris albume, ekstremalaus metalo fanams šis gali labai imponuoti. Ir Anhedonia – aiškus outlier'is – praktiškai ambient'as palyginus su tuo, kas iki tol vyko albume. Drąsus būdas taip atmosferiškai uždaryti albumą, man asmeniškai kiek iškrentantis iš konteksto. 

Bet albumą bendrai vertinu pozityviai, 9 balų negailiu.