Neverland
Ulver

Net jei ir Neverland bendrai vertinant nėra mano albumas, vis tiek turiu konstatuoti, jog Ulver tiesiog nemoka manęs nuvilti ir randa būdų, kaip sudominti. Net jeigu mano vertinimas šiam albumui ir nuosaikus, aš vis tiek su malonumų į jį gilinaus ir daug kartų sukau.

Neverland yra turbūt geriausias įrodymas to, kad Ulver yra labai naturalistinė grupė, savo garsams įkvėpimo besisemianti iš gamtos. Tas aspektas jų kūryboje buvo ryškus jų karjeros pirmojoje pusėje, jų juodmetalio eroje, jų vėlesniuose ambientinės elektronikos albumuose kaip Perdition City, Teachings In Silence, Shadows Of The Sun. Bet čia visokių muzikinių onomatopėjų, imituojančių įvairių gyvūnų ir gamtos reiškinių garsus, yra daugiau negu bet kuriame iš kitų išvardytų albumų.

Bet tuo pačiu jame esama daug tokios tuščios erdvės. Ulver muzika ir taip yra gan erdvi, bet šiame albume ji išskirtinai tyki ir kontempliatyvi. Aš galvoju, jog tai turi sąsąjų su Tore Ylwizaker mirtimi prieš pusantrų metų. Nors techniškai tai jau antras Ulver albumas post-Ylwizaker eroje, ir nesu labai kompetentingas kalbėti apie Liminal Animals, nes šį albumą aš tiesiog praleidau ir tik dabar daugiau pradėjau jo klausytis retrospektyviai, tačiau čia yra daugiau tokio potencialo refleksijai – Liminal Animals visgi daugiau jų ankstesnę kryptį tęsęs synthpop'o darbas. 

Visu skambesio turiniu, kaip asembliuojami sintezatoriaus garsai ir kokie ritmai vyrauja šiame albume, man jis panašiausias į Perdition City, bet su ryškiomis Teachings In Silence ir Shadows Of The Sun ambiento užuolankomis. Bet, deja, neturi tiek avantiūrizmo, pagaulumo, kokį turi išvardyti albumai. Gal būtent dėl Ylwizaker nebuvimo trūksta akcentuočių su pianinu ir kitais klavišiniais instrumentais, šis darbas praktiškai pilnai sintezatorinis, ir dėl to lengviau praskriejantis pro ausį. O ir kompoziciškai dainos nėra tokios įtraukiančios, greit praskriejančios, miniatūriškos. Tai kas, kad Hark! Hark! The Dogs Go Bark prasideda vos ne tuo pačiu tonu kaip atidaromoji Perdition City kompozicija Lost In Moments, bet Lost In Moments yra kvapą gniaužiantis kelių veiksmų opusas, kuris atrodo daug grandioziškiau prieš bet kokią iš šio albumo kompozicijų. 

Man labiausiai įstrigusios kompozicijos albume: mėgstamiausia yra Fire In The End – labiausiai ankstesnių kelių albumų srovę atitinkanti synthpop'inės atmosferos daina su labai pagauliu ritmu ir melodija. Nukelia mintimis į Flowers of Evil albumą. Ir sakyčiau, toks optimistinis skambesys labai tinka šio albumo uždarymui. Panašaus pozityvo į širdį atneša ir People Of The Hills, kurios pradžia lyg kokios televizinės laidos teminė muzika, bet įstojanti gitara prideda kompozicijai daug daugiau gyvybės ir masės. Taip pat man patinka albumą atidarančios Fear In a Handful Of Dust ir Elephant Trunk – erdvios, malonios, nuraminančios dainos. Skoninga moduliacija Elephant Trunk pabaigoje. Taip pat patinka vaizdingas, gyvybingas Welcome To The Jungle garsas.

Mažiausiai patiko drony kompozicija Quivers In The Marrow bei Weeping Stone, Horses Of The Plough, kurios abi savo minimaliai ekspansyviu garsu primena Shadows Of The Sun albumą, bet vėlgi, neišauga į kažką labai tave paveikiančio, verčiau praskrieja po ausis. Man šiais šaltais žiemos vakarais niekas negali atstoti Eos dainos iš Shadows Of The Sun albumo. Pandora's Box gal ir įdomi savo Massive Attack Mezzanine stiliaus ritmišku skambesiu, bet tas motyvas stojasi po ilgos, gan abstrakčios įžanginės sekcijos, kuri mano širdies nepaperka. 

Albumui esu linkęs vertinti 8 balus su pliusu. Solidu, įdomu, bet pakankamai efemeriška, praplaukia pro ausis ir neįsižemina į tavo širdį. Toliau ketinu grįžti prie Liminal Animals, nes tas albumas, kiek jo girdėjau, man tikrai patinka ir jaučiu, kad juo mėgausiuos labiau.