Abattoir Blues / The Lyre of Orpheus
Nick Cave and the Bad Seeds

Esu mažai apsiskaitęs Nick Cave & The Bad Seeds istorijoje, bet kiek suprantu, tai yra didžiausias jų karjeros albumas. Sunku komentuoti, kai nežinai, kas ėjo prieš tai (nes dabar klausau diskografiją atgaline tvarka). Aš nesu tikras, ar įžvelgiu šio albumo sėkmės raktą. Aišku, blogos sėklos yra labiau kulto grupė, o ne tikros mainstream'o žvaigždės, bet jis tikrai nespinduliuoja tokiu ryškumu, kokio tikėtumeis iš didžiausio karjeros albumo. Bet jis yra tikrai savitas, turintis specifišką atmosferą... tai bruožas, kurio stokojo jo įpėdinis Dig, Lazarus, Dig!!! Aš tikrai įsivaizduoju, kad šis albumas patiko visokiems artsy muzikos snobams (dar baisesniems už mane) ir kritikams. 

Iš tikrųjų daug teko virškinti šį albumą, bet atsižvelgiant į tai, kad jis yra dvigubas, tai Dig, Lazarus, Dig!!! sugėrė iš manęs daugiau energijos trukmės vienetui. Bet nepaisant visos praeitoje pastraipoje išsakytos kritikos bendrai man šis albumas visai simpatiškas. Man patinka didžiųjų albumo dainų (Abattoir Blues, The Lyre of Orpheus ir O Children) atmosfera. Bet yra dainų, kurias labai staigiai užmiršti (liūliuojanti Carry Me) arba kurios skamba pakankamai pigiai, kad jas norisi tiesiog praleisti, pavyzdžiui, Babe, You Turn Me On – folko inspiruotas beveik šlagerinis standartas – tokių esu girdėjęs daug ir man jų daugiau gyvenime nereikia. Taigi, iš tikrųjų ta kolizija tarp gerų ir vidutiniškų dainų man ir sukuria įspūdį, kad šitas albumas yra galimai pervertintas. Bet jei neegzistuotų nuostabaus grožio Messiah Ward, galingas hardrokeris Hiding All Away, puiki baladė Easy Money bei closer'io pozicijos albume visiškai nusipelnęs opusas O Children, mano gyvenimas būtų tuštesnis. Todėl negaliu atsisakyti stipraus 8-eto šiam albumui. Tačiau trys paskutiniai grupės albumai visgi man labiau prie širdies.