Night Parade Of One Hundred Demons
Earthless

Aš šiame albume nejaučiu tiek draivo, kiek girdėjau vieninteliame gerai man pažįstamame Earthless albume Sonic Prayer. Manau, kad tai susiję su daug lengvesniu, ne taip besidraskančiu gitaros garsu. Būtent, net ne tiek grojimu, bet garsu – mikse gitara keistai skamba kaip antraplanis instrumentas, bosas ir būgnai skamba riebiau, bet kadangi jie su savim neneša tiek agresijos Earthless skambesyje kaip gitara, tai tas skamba kažkaip išverstai ir neefektyviai. Prisiminus, kaip kompozicijoje Lost In The Cold Sun gitara skamba stipriai in your face, Night Parade Of One Hundred Demons skamba beveik apgailėtinai, nors improvizacijos iš pirmos pažiūros niekuo neprastesnės. Tiesa, statiškas, jam'inis Earthless stilius nėra mano mėgstamiausias muzikos stilius, aš vis dar manau, kad jie per ilgai užsiima to paties motyvo vyniojimu ir yra dar radikalesnė kitos mano sekamos panašaus stiliaus grupės – Elder – versija.

Man albume mažiausiai patinka pirmoji Night Parade... dalis. Pirmos šešios su viršum minučių ypač, man ten bereikšmis muzikantų apšilimas prieš tikrąją muzikinę programą. Kita vertus, antrosios Night Parade... dalies įžanga man bene įdomiausias momentas albume – gan netikėtas, mušamųjų varomas, beveik ritualinės muzikos prieskonį turintis motyvas. Visgi, vertinant visumą, man sklandžiausia ir geriausiai susivirškinanti kompozicija turbūt yra paskutinė, Death To The Red Sun – ji yra labiausiai tipiška, daugiausiai energijos turinti Earthless improvizacija. 

Albumui rašau 8 balus.