Obsidian
Paradise Lost

Sunku kažkam ir nepritarti ką Alvydas pakomentavo. Pirmos trys dainos man labai gerai susiklauso, dar The Devil Embraced traktuoju kaip neblogai, o likęs albumas labai blankus, neįsimintinas, užgęsęs, ir kiek nuvylė. Atrodo, lyg likusios dainos būtų kurtos paskubomis ir skirtos tik užpildyti albumą. Ravenghast, taip, jau geriau, nors manęs kompozicine prasme daina nepalietė. Bonusai tik pusė velnio. Bet dėl ko Obsidian mane džiugina, kad PL visiškai neprarado savo skambesio ir tai toliau teikia vilties dėl tolimesnių jų darbų (ir ta viltis pasiteisina). Aš albumus vertinu kiek griežčiau, Obsidian nebus tarp mėgstamiausių PL albumų, iš meilės ir pagarbos - 8.

Daviau pakankamai laiko susigulėti naujam Paradise Lost albumui. Įspūdis kiek sumenko, tačiau albumo vertė išliko mažai pakitusi, nuo 9.5 iki 8.8.

Albumo atidarančioji „Darker Thoughts“ turi nucklear blast video ir didelę potenciją, tačiau manęs ta daina nepribloškė. Vangi pradžia, styginių pritarimas, vėliau įsiūbuotas vystymas, Makintošo gitarinis perliukas  - viskas prisilaikant PL kanonų ir todėl jau nuspėjama, o kas nuspėjama, tas nuobodu.

„Fal from Grace“ – irgi griežtai prisilaikant „Drakonian..“ receptūros produktas, tik jau labai pavykęs. Tiesiog patobulintas šiurkštaus-švelnaus balso dualizmas. Nikas nepraranda įgūdžių. „Ghosts“ – be priekaištų suręstas ar patobulintas „One Second“ stiliaus booster‘is. Malonus ausiai ir persiduodantis kojoms.

Nuo „The Devils Embrace“ albumas pradeda išsikvėpti. Viskas lyg ir normoje, bet tas pats per tą patį susiniveliuojant iki tiesės.  Tiesa „Forsaken“ turi neįprastą įžangą ir gan įspūdingą gitarinį intro, o toliau neišraiškus melodinis posmas plūduriuoja Makintošo –Gomez Arelano mažo šedevro terpėje.  Kažkaip trikdo. „Serenity“ man silpniausia albumo kompozicija, labiau panaši į jovalą. Čia atimelodingumas gydomas šiokiomis tokiomis melodingumo injekcijomis, bet rezultatas ne kažinkas. „Ending Days“ šiek tiek geriau su melodija ir ją būtų galima pavadinti PL balade, bet visumoje daugiau katės tempimas už uodegos. Tiesa, Gregas demonstruoja solo  partijose gražių derinukų. „Hope Dies Young“ į porą buvusiai, tik dar prasčiau. Ir skausmingai neįsimintina .O štai su „Ravenghast“ reikalai drastiškai taisosi. Slogi nuotaika, šiurkštus-švelnus balsas, gitros-styginių pervertas ant stygų ir dar tas kapsintis klavišinių cakt-cakt fone. Būgnas gruma lyg audros griaustinis ir Nikas Belzebubo balsu gąsdina „Fortune turns to die“  - superinis gabalas, gal būt geriausias albume. „Hear the Night“ – dramblio žingsnio ir svorio monolitas. Tik refrenas „'See the night, desire the fear/you need it now“ lengvas kaip dulkės iš po dramblio kojų. Bonusas kur kas vertesnis už albumo vidurį. „Defiler“ – irgi nepriekaištingas, nors tik bonusas. Jais pakeitus“ Serenity su Hope Dies Young“ albumas pretenduotų į 10. Dabar jis nusileidžia Meduzai. Bent man.