The Last Will And Testament
Opeth

Žinot, kas yra geras albumas? Kai klausai jo keturis kartus ir kiekvieną perklausą vis skirtinga daina tampa tavo mėgstamiausia albume, nes pastebi kažką daugiau kompozicijoje ar instrumentuotėje negu ankstesnėje perklausoje... po pirmos perklausos tai buvo §4, po antros – §5, po trečios – §5 ir §7 apylygiai, o po ketvirtos – §6. Gal vėl apsisuks ratas ir grįšiu prie §4, o gal dar vieną naują favoritą susirasiu?

Man dar gerokai per anksti šito albumo recenzijai, jaučiu, kad turiu toliau absorbuoti ir absorbuoti šį albumą. Bet kai priabsorbuosiu, tai turėsiu daug ką pasakyti, įtariu.

Gal ir neobjektyvu, bet man beveik viskas patinka. ka sukuria Opeth, todel perklauses si albuma be jokiu abejoniu ir ramia sazine rasau- 10balu

Štai ir įvyko, ilgai lauktas naujas Opeth albumas jau groja. Perklausiau bent 5 kartus ir parskaičiau pirmąsias recenzijas. Ypač patiko, nes visiškai atitinka mano požiūrį, Louder reporterio Dave Everley straipsnis „Kolosalus albumas, su jų tūkstantmečio aukščiausių pasiekimų požymiais: Opeth grįžta prie ekstremalumo savo  išradingajame "The Last Will And Testament". Taigi jį čia ir pateikiu visą.

Kai jau atrodė, kad "Opeth" įsitaisė komforto zonoje, - solidūs, oda lopytomis alkūnėmis prog-metalo karaliai, kurių "prog" elementas šioje lygtyje nusveria "metalą" - švedai ėmė ir metė suktą kamuolį su savo keturioliktuoju albumu. Antraštės verta naujiena yra ta, kad "The Last Will And Testament" skelbia frontmeno ir vyriausiojo architekto Mikaelio Åkerfeldto sugrįžimą prie death groulo, o toks grįžimas į senas dienas kai buvo ekstremalaus metalo grupė yra valerijonas nepatenkintiems gerbėjams jų vėlesnės savęs realizavimo formos.

Tiesą sakant, šis sugrįžimas prie ekstremalumo – taupiai ir strategiškai, o ne visame albume – yra mažesnė "The Last Will" gudri išmonė. Åkerfeldtas pasitelkė svajonių komandą (kas galėtų patikėti?) su Ienu Andersonu iš Jethro Tull ir Europos dainininku Joey Tempestu, kad padėtų atgaivinti šią konceptualią sakmę, pasakojančią apie 20-ojo amžiaus pradžios šeimos negandas po jų patriarcho mirties (iš esmės „Paveldėjimas“ sekant Edgaru Allanu Poe). Sakmė suskirstyta į aštuonis skyrius, išvardytus kaip §1–§7, plius mažiau individualumu išsiskiriantį A Story Never Told, suteikdamas jai literatūriškumo atskonį, kuris dar labiau pakylėja ją virš progmetalinės pilkos masės.

Albumas vysto muzikinį pasakojimą, susivedantį į koncepciją. Jame pasimato, kad Opeth užgrėbė daugiau muzikinės sferos, nei jau seniai buvo darę. Kiekviena daina yra universalus, formą keičiantis pasaulis: §1 vieną minutę nervus dirginantis, kapais dvelkiantis, kitą – atšiaurus ir šiurkštus, §7 iš gotikinės atmosferos pereina į chorinį grožį, A Story Never Told maudosi auksiniame atspalvyje 1970-ųjų ir baigiasi ilgesingu gitaros solo, kuriuo pats Deividas Gilmoras didžiuotųsi. Jei tai skamba nerišliai ir perkrautai, taip nėra – Åkerfeldtas puikiai suvokia dinamiką, kad ir kaip netradiciškai ji atrodytų, ir net tie garsiniai kraštutinumai jie vis tiek savotiškai priimtini.

Kalbant apie svečių pasirodymus, Andersonas be fleitos partijų (§4, §7, A Story Never Told) apsiriboja paviene žodine kamėja, ekstrapoliuojančia istoriją, o Tempestas šmėkšteli dar epizodiškiau, vaiduokliškai sureaguojantis į Tull vado intonacijas. Åkerfeldto paauglė dukra Mirjam taip pat turi epizodišką vaidmenį §1, dar vieną bekūnį balsą, papildantį keistumo jausmą.

Tikrai yra ko pasisemti – "Paskutinė valia ir testamentas" panašu savo paslapčių atsisakys palaipsniui, o ne akimirksniu. Tačiau iš karto akivaizdu, kad tai milžiniškas albumas, kuriame yra tūkstantmečio sandūros Opeth pikai Still Life ir Blackwater Park.