Valonielu
Oranssi Pazuzu

Alvydas sužadino gerus prisiminimus su savo šiandieniniais komentarais, nors šiaip Valonielu pastaruosius metus buvo patapęs vienu klausomesnių Oranssi Pazuzu darbų. Vien dėl to, kad Mestarin Kynsi ir Varahtelija jaučiuos nugrojęs, o Muuntautuja naujumo banga jau irgi nuslūgo. Bet nei originaliai, pirmą kartą išgirdus albumą, nei dabar, visa Oranssi Pazuzu rikiuotė man nekėlė klausimų ir visuomet buvo aišku, jog Mestarin kynsi yra mano top OP albumas, Varahtelija yra antrasis pasirinkimas, o Valonielu – trečiasis. Valonielu yra kaip gemalas, kurio DNR yra iškoduota Varahtelija ir Mestarin Kynsi sėkmės formulė. Ji čia slypi po labai drumstos psichodelikos liūnu, vokaliai ir instrumentiškai tai šaižesnis, pilkesnis albumas. Varahtelija ir Mestarin Kynsi mane traukia būtent tai ryškesniais elektronikos atspalviais ar kaip tik veržlesniais juodmetalio rifais, o Valonielu – daugiau monochromatinis drone'as, kuris esant tinkamai nuotaikai gali „vilkti“ sąmonę net dar labiau nei tie du „geresnieji“ darbai. 

Aš turiu tris favoritus šiame albume. Aš atsimenu kai aš pirmą kartą išgirdau Tyhja Temppeli – buvau didelis fanas per pirmas penkiolika kūrinio sekundžių. Tas melodinis gitaros lick'as toks pagaulus, o posmas tam motyvui suteikia daug įžeminimo ir priedainis – taškančios energijos. Neabejotinai mėgstamiausias kūrinys albume. Bet iškart už jo rikiuojasi Olen Aukaissut Uuden Silman ir Vino Verso. Olen... turi labai smagų gitaros rifą ir ji man ryškiausiai spinduliuoja juodmetališką energiją albume, nors yra ir gotiškos atmosferos spalvų, ypač persiduodančios per klavišų partijas. Vino Verso – labai energetiškas taškalas, puikiai tinkantis albumo atidarymui. Jame yra tokių trumpų momentėlių, kur sintezatorius pereina į elektroninį techno-transinį motyvą ir būtent čia yra užuomazgos to, kas ryškiau girdėsis kituose dviejuose albumuose. 

Ilgesnės kompozicijos Urannisula ir Ympyra On Viiva Tomussa irgi geros, gal labiau mėgstu pirmesniąją. Jos ritmika yra labai hipnotizuojanti ir gitaros kuria labai vaizdingą garsinę paletę antrajame plane, bet momentais kūrinys sprogsta iki visa draskančios apokaliptikos. Tvarkingas chaosas. Ympyra... mane momentais per daug užliūliuoja, kaip Alvydas pastebėjo, savo pinkfloidiška įžanga ir panašiai lėtai besivystančia instrumentine sekcija antrojoje kūrinio pusėje. 

Vienintelis kūrinys, kuris mano ausis apieina, yra Reika Maisemassa. Į jį panašios yra, pavyzdžiui, Lahja iš Varahtelija ir Vieriva usva iš Muuntautuja – tai tokie nepiktybiškai lengvi ambientai, bet nei vienas iš jų manęs neįtraukia. Beveik galėtų eiti kaip foninė muzika, kai skambini pas kokį paslaugų tiekėją ir kabi ant ragelio, kol tave sujungs su konsultantu. Abejoju ar baisiai kažką atmuštų, bet fanų tokia muzika surastų irgi nedaug. 

Bendrai albumą vertinu stipriu 9-etu. Pasikartosiu, trečias geriausias grupės albumas. Galbūt, priklausomai nuo nuotaikos, toj trečioj pozicijoj pasistumdo su naujausiu grupės darbu Muuntautuja. 

Suomiškas fenomenas, išskirtinis muzikinis braižas, sunkiai sutelpantis į juodmetalio apibrėžimą. Pirmą kartą klausausi šio albumo, iki tol karts nuo karto dirstelėdavau į tris paskutinius albumus ir maniau, kad Oranssi Pazuzu ganėtinai gerai pažįstu. Nė velnio.  Grupės trečias albumas brandus kaip ir anie. Fantastinės vizijos, hororas ir suspendas lyg tirštas Styveno Kingo "Rūkas" pasiglemžia su visomis žarnomis. Stiprus 9.