Orlando: Le Forme dell’Amore
Banco del Mutuo Soccorso

“Orlandas: Meilės formos” tai mėginimas Ludovico Ariosto poemą "Orlando Furioso" (1516) įvilkti į miuziklo rūbą. Savo laiku Antonio Vivaldi iš to veikalo padarė net tris operas (1713), o Hendelis - operą "Orlando" (1733).

 Originalus poemos tekstas yra itin komplikuotas ir painus dėl savo pasakojimo formos ir daugybės veikėjų bei veiksmo scenų, todėl  BdMS ką nors aiškaus, ar bent suvokiamo suręsti iš 15 dainų būtų nerealu. Taigi, grupė pasirinko susifokusuoti į poemos veikėjų sudėtingų jausmų gamą.

Orlandas, drąsiausias iš imperatoriaus paladinų, ką tik bėgte leidosi į pagalbą savo bendražygiams, kuriuos užpuolė priešas. Orlandas juos tiesiog šluote šluoja, kad išgelbėtų Andželiką, savo mylimą merginą, pagrobtą laukinių ir besiruošiančių ją nenužudyti...

 O toji atmeta jį, nes įsimylėjo saraceną Medorą, vieną iš priešų, kuklų, nežinomą ir niekam tikusį karį, pasirinkusi jį, o ne stipriausią imperatoriaus paladiną!

 Štai jums „atstumta meilė“, tačiau už šios atstumto meilužio istorijos yra daug daugiau: didelis karas tarp Vakarų ir Rytų, tarp krikščionių ir saracėnų, musulmonų ...

 Toliau seka eilė kitų meilės istorijų,  o šis jausmas atmetamas visais įmanomais būdais, kuriuos žmogus sugebėjo suvokti ir įsavinti ... Be " ATSTUMTOS MEILĖS ", kokia nutiko tarp Orlando bei Andželikos, yra "NETIKĖTA MEILĖ", tarp Medoro ir Andželikos: jį, tokį nereikšmingą, aistringai myli gražiausia pasaulio moteris!

 Yra BROLIŠKA MEILĖ, kokią jaučia Astolfas, kuris nusprendžia rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų savo draugą Orlandą, pamišusį dėl meilės: Astolfas nusprendžia skristi į mėnulį, surasti Orlando protą ir sugrąžinti jį į žemę, kad išgydytų jį nuo jo beprotybės!

Nuostabi Ariosto išmonė  - mėnulį, kaip nusistovėjusį romantišką simbolį paversti žmonių atsisakytų svajonių  ir apleistų idealų "sąvartynu"... Mėnulyje daugybė išvaistytų protų virsta šiukšlėmis, kaupiasi į atliekas, tampa dideliu atsisakytų siekių sąvartynu.

Dar yra MEILĖS ATSISAKYMAS, apie tai pasakoja pats karas, kuris savaime yra neapykantos triumfas ir meilės ištrynimas... Yra SAVININKIŠKA MEILĖ, kokią jaučia burtininkė Alcina Astolfoui. Astolfas nori ją palikti, tad burtininkė užrakina jį tuščiaviduriame medžio kamiene ir laiko įkalintą, ir tuo būdu paversdama jį ne meilės objektu, o tikra nuosavybe, taip nepaliekant jokių kitų prasmių ... Arba, vėlgi, UŽDRAUSTA MEILĖ, kokia įsiliepsnojo tarp saracėno Rudžero ir krikščionės Bradamantės,  tai neįmanoma meilė, kuriai iki galo visaip kenkė burtininkas Atlasas! (Rudžeras ir Bradamantė yra Ariosto Džiuljeta ir Romeo).

O kur dar fantastiniai atributai, tokie kaip skraidantis grifonas, ar  nematomumo žiedas (500 metų iki J.R.R. Tolkeno "Žiedo Brolijos" ... !!). Burtininkės, raganiai ir dar kitoks velnias!

 Didelis ir reikšmingas Banco del Mutuo Soccorso darbas, mano nuomone – sėkmingas. Neskirstau dainų į gera-bloga, man visa plokštelė kaip opera su arijomis ir rečitatyvais, kurie vienas be kito taptų palaidu rinkiniu. Po 2 metų vis dar 10 balų.

Mano žinios apie Banco Del Mutuo Soccorso yra labai kuklios, bet jei jie dabar, net po Francesco Di Giacomo mirties, leidžia tokius albumus, tai visai suprantu, kodėl nemažai patyrusių itališko progroko klausytojų vadina šią grupę geriausia iš itališkos scenos. Tiesą sakant, šio albumo klausydamas natūraliai prisiminiau olandus Kayak, kurie ne tik skamba panašiai, bet ir taip pat išgyvena kūrybinį renesansą paskutinius kelis metus ir aš jų albumus vertinu labai gerai. 

Visų pirma, albumas tikrai nenuobodus. Banco pateikia visą pluoštą skambesių, nuo akustinės gitaros ar pianino vedamų (L'Amore Accade) iki elektroninių, kur dominuoja sintezatorius (Non Serve Tremare), o dažnai šie du ekstremumai sutelpa ir po vienu stogu. Yra džiazinių žiupsnelių, klavišai kartais pompastiškai iššauna Emerson'o stiliumi. Mano mėgstamiausia kompozicija albume – instrumentalas La Maldicenza – tikrai nėra labai nutolusi nuo ELP skambesio. Nors toje kompozicijoje girdžiu ir vandergraaf'iško vingrumo, tai galbūt tai ir traukia mano ausį. Greiti elektrinės gitaros pragrojimai, kaip dainoje Cadere O Volare, taip pat pagyvina albumą. Vietomis gitara savo gyvumą skleidžia ne greitumu, bet sunkumu (kaip La Pianura Rossa). Ritmo prasme taip pat dinamiškas, gyvas albumas. 

Visgi albumas turi minusą, kuris man pasitaiko gan dažnai – jis per ilgas. Albumo masės centras yra pirmojoje jo pusėje – paskutinis trečdalis man jau stokoja medžiagos, kurį sudaryti ne mažesnį efektą nei tai, ką jau girdėjau pirmuose dviejuose trečdaliuose. Moon Suite – daugiaplanis šmotas, bet priešpastatytas prieš kai kurias ankstesnes kompozicijas skamba kiek blankokai ir mano dėmesys kartais nukrypsta į lankas klausantis jo. Po Moon Suite einančios dvi dainos man irgi gal kiek per klasiškos, per lengvos, neužtikrina efektingo albumo uždarymo. L'Amore Accade – gal ir nebloga daina atsipalaidavimui, bet truputį banaloka.

Jei dar reiktų išskirti kažką be La Maldicenza, man labai patinka ir Cadere O Volare – labai geras pasirinkimas pagrindiniam albumo singlui, kompaktiška, bet daug turinio ir gyvasties turinti kompozicija. Iš lengvesnių numerių į ausį labai krito Le Anime Deserte Del Mondo – šilta melodija, esti tos itališkos romantikos joje. 

Albumui skiriu 9-etą su minusu.