Over
Peter Hammill

Albumas savo inovatyvumo ir ekscentriškumo lygiu gal ir neprilygsta ankstesniems Hammill'io albumams (pabrėžtinai The Silent Corner and The Empty Stage bei In Camera), tačiau čia Hammill'io kompozicinis sumanumas vis dar ima viršų. Šiame albume visos Peter'io melodijos kažkuo labai charakteringos — jos gan lengvos, nuosaikios ir ilgesingos, tačiau tam tikrais momentais prasprogstančios frustracija, Hammill'io riksmais, o kartais virstančios į bene pakilią ir kiek nostalgišką pabaigą. Evans'o, Smith'o ir Potter'io kolaboracija keliose dainose įkvėpė joms Van der Graaf'iškumo, kai kurios visai netgi įsipaišytų į "The Quiet Zone / The Pleasure Dome" albumą. Lost and Found turi labai charakteringą, laisvai skambančią mušamųjų partiją, kokią gali išgauti tik Evans'as. Betrayed dainoje Hammill'io agresija ir Smith'o energingas smuikas sukuria įtaigią ir kraupią atmosferą, visai panašiai kaip VdG - "Chemical World". "Crying Wolf" turi kažkiek jau Nadir'e pademonstruoto pankiškumo, tačiau puikiai tinka į VdG gyvai atliekamą repertuarą (o Van der Graaf išties šį kūrinį atlikdavo gyvai, yra išlikęs vienas įrašas iš Oslo, 1977-aisiais). (On Tuesdays She Used to Do) Yoga ir Alice (Letting Go) yra akustiškesnės dainos šiame albume. Pirmoji kupina šiurpių garsų, kurie primena "In Camera" dainas, tuo tarpu antroji turi gan gilią, melancholišką melodiją, kuri vis stiprėja ir virsta ta jau mano minėta frustracija. Autumn irgi turi įdomią melodiją, praturtintą orkestriniais intarpais.

Vienintelė daina, kuri man šiame albume nepatinka ir, mano nuomone, yra gerokai silpnesnė už visas likusias, yra (This Side Of) Looking Glass. Tai man visai nepanašu į Hammill'į, visa instrumentuotė atiduota orkestrui, daina be akcentų, be kulminacijos, vyniojama aplink tą pačią temą daugiau nei šešias minutes, be to, ir tekstas yra neįprastai blankus Hammill'io lygiui. Ši daina man asmeniškai kartina visą albumą. 

Tačiau Time Heals yra viena mano mėgstamiausių Hammill'io dainų bent jau šiuo metu. Būtent tokioje formoje aš geriausiai pažįstu ir suprantu jo kūrybą — daina su struktūra ir vystymu, su įtaigia, egzistencialistine nuotaika nuo pat pradžios iki pabaigos, instrumentuotė atmosferos kūrimui išnaudojama visiškai tikslingai. Tai yra ne žemesnio lygio daina nei "A Louse Is Not a Home" ar "The Comet, The Course, The Tail". Beje, momentas, kaip jis užbaigia pagrindinę dainos dalį (pereidamas į pabaigą) su tuo lėtejančiu, bet stiprėjančiu klavišinių grojimu, man baisiai primena "Man-Erg".

Albumui skiriu 9 balus. Vis daugiau analizuodamas šį albumą, lygiagrečiai su jo pasekėju "The Future Now", suprantu, kiek Hammill'is įdėjo pastangų ir širdies į šį albumą ir kaip jo vokalui ir kūrybinei manierai netinka minimalistinis, new wave'iškas skambesys, su kuriuo jis eksperimentuoja "The Future Now" albume. Šis albumas man asmeniškai vis dar priklauso PH solinės karjeros pikui, greičiausiai paskutinis toks stiprus PH albumas jo karjeroje. Tiesa, vėlyvesnė jo kūryba man mažai pažįstama, gal ten ir yra pavienių perliukų, tačiau visgi tai jau pavieniai atvejai, o ne ištisai išlaikoma aukšta kartelė.