Oxymore
Jean-Michel Jarre

Jean Michel-Jarre padavė tokį daužtą albumą, kad aš jį virškinau velniažin kiek kartų. Neveltui šis albumas prasidėjo nuo kolaboracijos su musique concrete pionieriumi Pierre Henry. Tas tikrai jaučiasi kompozicijose – daug atonalumo, aštresnių, kapotesnių garsų, deformuotų ir kreivai į kompoziciją įsipaišančių vokalo linijų (itin būdinga musique concrete). Tai paverčia šį albumą labai sudėtingu klausiniu. Bet keista tokioje masėje išgirsti, pavyzdžiui, tipinį dubstep'o kvintupletą Sex In The Machine dainoje. Tokie momentai padaro albumą dar labiau trenktesnį. Ir nesu tikras, ar man tai patinka. Kai kurios kompozicijos nublanksta ir nekelia jokio įdomumo (Animal Genesis, Crystal Garden, Synthy Sisters). Tiesą sakant, po pirmos perklausos buvau pasiruošęs nurašyti visą albumą, bet man pradėjo patikti Oxymore, Neon Lips ir Epica. Taip pat Brutalism ir Zeitgeist yra įdomios kompozicijos. Oxymore garsų paletė yra kažkas nepakartojamo, nuo beveik orientalistiškai skambančių iškraipytų stygų skambesių iki Massive Attack braižo ritminių sekcijų su krūva sintezo. 

Vis dėlto, labai varijuojantis mano įspūdžių spektras nuo „tikrai įdomu“ iki „beveik nesmagu klausytis“ bei labai sunkus albumo suvokimo procesas neleidžia man parašyti daugiau nei 7-eto su pliusu, kad ir albumas skamba gana inovatyviai.

7/10

Šitas - įdomus. Reikalingos ausines