Ascension
Paradise Lost

Po nesuskaičiuojamų perklausų apsistojau prie minties, kad albumas Ascension tęsia trijų paskutinių grupės darbų pradėtą kryptį, t.y. daro reveransą gotikai, kaip albume Obsidian, ir tuo pačiu nepamiršo susigrąžintų death/doom šaknų su albumu The Plague Within, o taipogi spalvas patamsina pilkomis doom spalvomis lyg iš Medusa. Daina Salvation skamba kaip laidotuvių procesija, pati depresyviausia albumo daina, ir yra albumo Ascension kvintesencija. Doom metal  smogas tvyroja virš Diliuvium, o ryškiausios gothic apraiškos randasi dainose Lay A Wreath Upon The World, The Precipice,  kuri dar ir ypač melancholiška ir Tyrants Serenad , kur pasijaučia Peter Steele gotiškumas.

Death metalo dedamoji kiek mažesnė, nes šią dozę stipriai atskiedžia atmosferinis kompozicijų pateikimas, kur įžangoms ar užsklandoms panaudojami styginiai arba akustiniai instrumentai. Silence Like a Grave yra Icon arba Draconian Times formato kompozicija, kur tamsi šiurkšti muzika mainosi su grakščiu melodingumu ir puikia gitaros solo partija. Nenuostabu, kad labiausiai pamėgta Spotify klausytojų.

Dainoje Savage Days galima rasti  paralelių net su albumu One Second.

Apibendrinant albumą, Ascension yra pasisekęs ir įdomus, bet kažko naujo, nebūdingo Paradise Lost muzikai nepridėjęs darbas. Kas liečia albumo tematiką: „Žmonės turėtų tikėtis, kad tapsime dar nelaimingesni“, – juokauja grupės lyderis Nickas Holmesas, paklaustas, ko gerbėjai gali tikėtis iš „PARADISE LOST“ 2025 m. Jau aiškindamas albumo pavadinimą ir dainų žodžius pademonstravo, kad jie išlieka savo meno meistrais, kuomet reikia įgyvendinti tokius dalykus. „Albumo pavadinimas kilo iš tikėjimo, jog pateksime į geresnę vietą, tai fantastinis „dangun ėmimo“ aktas ir su tuo susiję reikalavimai“, – aiškina jis. „Realiame gyvenime žmonės dažnai nuo pat gimimo stengiasi patekti į geresnę vietą, stengiasi būti geresniais žmonėmis, nepaisydami to, kad vienintelis atlygis yra mirtis.“

Na o aš nepasiduosiu emocijoms taip lengvai 😄 Po pirmų kelių perklausų, supratau, kad šis albumas man panašus į Obsidian, tik geresnis. Yra labai puikių dainų, tačiau vėliau albumas prasiskiedžia su mažiau ryškiais kūriniais. Vėlgi, man stipri pirmoji albumo pusė, o antroji - tiesiog meh. Tiesa, The Precipice dėl galingo gitaros solo pabaigoje ir This Stark Town man kiek gelbsti situaciją. Obsidian vertinau 8, bet Ascension duodu 9. Obsidian albumas buvo gerokai tamsesnis, tačiau Ascension ir iš savo pavadinimo sufleruoja, kad vyksta kažkoks pakilimas, kad dar ne pabaiga, ir man tai patinka.

Esu visiškai neobjektyvus, tiesiog nuneštas emocijų. Tokius naujai senoviškus dar iki Draconian Times laikotarpio Paradaisus myliu be jokio paaiškinimo.