People Just Wanna Have Fun
Kool & The Gang

Šitas albumas skirtas sukonfūzyti klausytoją. Norėjau pasižiūrėti, kuo šiais laikais užsiima ši grupė, bet panašu, kad ji užsiima tiesiog viskuo. Ir tai susigula į albumą, kuris yra ganėtinai nevientisas ir poliarizuojantis. Net vikipedinėje kritikos apžvalgoje pastebėjau labai kuklius vertinimus šio albumo adresu ir argumentacija yra panaši į mano.

Iš esmės albumą būtų galima pjaustyti į kelias dalis:

1) pirmos keturios dainos. Party. Aš suprantu, kad Kool & The Gang jau nuo seno orientuojasi į linksmos muzikos atlikimą ir sveiko požiūrio į gyvenimą diegimą, bet kai visos keturios dainos yra tiesiog 50 (net nelabai) skirtingų "šokim, baliavokim" atspalvių, tai kažkaip ir visas vakarėlis užgęsta melomano ausyse. Iš šių keturių dainų pati pirma (Let's Party) yra kažkiek prasminga, kitos trys tiesiog prastesnės ir nereikalingos. Muzikaliai šios dainos neoriginalios, beat'as labai pabrėžtas ir vietomis varo iš proto jo montonija. Sintezai šaudo gerus šovinius, bet vien jų indėlio neužtenka.

Be to, kas čia vyksta su tom repo sekcijom? Aš net kiek nustėrau išgirdęs repo sekciją Movie Star. Pirmiausia pagalvojau, kad čia Beyonces sample'as. Po to supratau, kad čia ne Beyonce, tai pradėjo lįsti blogesnės mintys, kad čia Beyonces parodija. Galiausiai nusistovėjau ties tuo, jog čia labai nevykęs Kool & The Gang bandymas pasirodyt aktualiems, bet turbūt nesuvokė, kokias cringe repo sekcijas jie įtraukė į savo dainas. Jos absoliučiai nieko neprideda, o skamba juokingai, kai koketiška moteris protagonistė save ant pjedestalo kelia. Beyoncei tai tinka, tai jos prekės ženklas, o čia visiškai netinka. Kool & The Gang dainos daug geresnės be repo sekcijų. 

2) Vidurinė albumo dalis iki galbūt Heaven's Gift. Šitame sektoriuje Kool & The Gang grįžta prie šaknų, inkorporuoja daug charakteringos R&B ir fanko muzikos. Šioje albumo dalyje yra dvi mano mėgstamiausios dainos VIP ir Give Love. VIP turi labai skoningą, bosišką, bet tuo pačiu atmosferišką, 10-uoju dešimtmečiu atsiduodantį funky R&B motyvą. Tokią dainą tikrai įsivaizduotum Toni Braxton, Monica, Janet Jackson, gal net to laikmečio boybandų repertuare, bet Kool & The Gang šitą stilistiką čia prikelia su kokybe. Give Love tuo tarpu skamba kaip 8-ojo dešimtmečio antros pusės reggae daina. Bob Marley & The Wailers ant gitarinių steroidų, tikrai primena labiau rokinius eksperimentus su regiu (kaip The Police, Rush, Eric Clapton, 10cc ir t.t.). Šitų abiejų dainų nesugadina net į jas inkorporuotos trumpos repo sekcijos. Gal kiek mažiau pavyko su Na Na Na, bet ir tai skamba kaip 10-ojo dešimtmečio R&B gabaliukas, tik kiek sintetiškesnis ir su visom tom klišinėm "nanana" sudaro konvejerinio produkto įspūdį. O Go Get It bene labiausiai primena tuos mums labiausiai žinomus 9-ojo dešimtmečio Kool & The Gang gabalus, tik pripildytas 21 amžiaus studijinių efektų. I Want It All dar vienas skoningas R&B gabalas, o sektorių užbaigia Heaven's Gift, dar viena mano mėgstama daina albume – melodingas, svajingas, gerai aranžuotas R&B, atmosfera primenantis lengvesnius Kool & The Gang hitus kaip Fresh. Tos dainos finalas pretenduoja į geriausią muzikinį momentą albume – tik Kool & The Gang gali taip smagiai įvesti valtornos toną atkartojančią lengvą sintezatoriaus liniją, kuri pastiprina visą įspūdį dešimtgubai. 

3) Vėlyva albumo stadija (nuo Obsession). Čia Kool & The Gang nuvažiuoja į labai keistus vandenis, staiga muzikoje pradeda rastis visai nemažai džiazo ar bliuzo elementų. Štai Obsession – visiškai Santanos inspiruotas gabalas, ypač atsižvelgiant į labai pabrėžtas gitaras (elektrinė gitara bliuzuoja, o tam tikrais momentais iššokstanti akustinė gitara – džiazuoja). For The Woman In You iš esmės tęsia Obsession užduotą toną, bet pastaroji man ryškesnė ir įtikinamesnė daina. My Weakness turi didelių, bigbendiškų pučiamųjų garsų, bet taip pat ir vieną kiečiausių gitaros solo visame albume. That's What I Love About You – rami R&B baladė, bet instrumentiniuose akcentuose esama džiazo inspiracijų. O 99 Miles To JC antroj pusėj jau nuskamba sekcijos, kurias visai laisvai priskirtum į avangardinio džiazo kategoriją. Skamba kaip Weather Report ant popsinės muzikos steroidų. Nors gal albumą uždarantis kūrinys kiek ištęstas, vietomis nuobodokas, bet ten, kur stoja tos džiazinės instrumentuotės, nuotaika iškart pakyla ir norėsi šį kūrinį taip pat paryškinti kaip vieną geriausių albume. 

Taigi, yra šokinės / repinės muzikos (ypač pirmam trečdalyje), yra fankinės / reginės / ritmenbliuzinės muzikos (ypač antram trečdalyje bei šiek tiek trečiam trečdalyje) beigi bliuzinės / džiazinės muzikos (ypač trečiam trečdalyje). Tiesiog nuostabus stilių asorti, tačiau norėtųsi daug kokybiškesnio jų lydinio į vieną. Kool aiškiai rodo tam tikrose kompozicijose, jog jie moka parašyti dainą ir estetiškai savo stilistines inspiracijas atskleisti. Ir atrodytų, jog jie į vieną dainą galėtų įdėti daugiau visko, o ne fragmentuotai į vienas albumo dainas krauti daugiau šokių energetikos, o į kitas išimtinai krauti džiazą. Įsivaizduokit tokį unikalų lydinį, kur vienu metu vienoj dainoj girdi fanką, ritmenbliuzą, šokių muziką ir džiazą. Vat būtent to šiame albume ir trūksta, lieka tokia didelių komplimentų ir didelių pastabų mišrainė, kuri man susividurkina, šiuo atveju, yra rimtą 7-etą.