Perfect Symmetry
Fates Warning

Perfect Symmetry perklausyti mane užkabino senokai atrasta Part of the Machine (tada dar pažinojau tik Parallels albumą). Taigi, tai buvo antroji pažintis su Fates Warning, ir, sakyčiau, antra pagal gerumą būtent po Parallels. Šis albumas, visų pirmas turi labai malonų skambesį — gitara skamba aštriai, bet sodriai, jos skambesyje yra daug energijos. Zonder'is debiutuoja su Fates Warning labai sėkmingai — Part of the Machine būgnų partijos mane nunešė, kai pirmą kartą išgirdau tą kūrinį. At Fate's Hands instrumentinėje dalyje Zonder'is irgi kala nekonvencinių metalo muzikai ritmų iš širdies. Net ir bosas šiame albume skamba šauniai, tačiau man labiau boso skambesys sužiba Parallels albume. Visgi pagal bendrą visumą šio albumo skambesys, kartu su Inside Out albumu, man yra maloniausias FW diskografijoje. Kitas dalykas, dėl ko labai mėgstu šį albumą — yra trys labai galingos, labai progresyvios kompozicijos: Part of The Machine, At Fate's Hands ir Nothing Left to Say. Visos trys savaip įdomios — Part of the Machine skamba sunkokai, sausokai, bet labai techniškas gabaliukas. At Fate's Hands yra melodingasis gabaliukas, bet didžiąją pusę kompozicijos užima kvapą gniaužiantis instrumentalas, papildytas Kevin Moore klavišų partijomis. Nothing Left to Say turi labiausiai išplėtotą kompoziciją, kuri iš melodingosios transformuojasi į ganėtinai sunkią. Trumposios kompozicijos irgi nepėsčios, ypač The Arena (sunkaus metalo galinga miniatūra su galingu Alder'io vokalu) ir lengvoji, smuiku praturtinta Chasing Time. Mažiau mėgstu kompozicijas pirmoje albumo pusėje, dėl ko man šis albumas nėra toks solidus ir nusileidžia Parallels. Through Different Eyes yra nebloga daina su gera melodija, kaip ir A World Apart. Static Acts yra sunkesnis ir sudėtingesnis gabaliukas. Bet šitie trys man taip kvapo neužgniaužia. Mano favoritas albume išlieka Part of The Machine. Albumas tikrai nusipelno 10-uko.