This
Peter Hammill

Pamėgau šį albumą iškart. Sakyčiau, kad stoja į gretą su Roaring Forties prie mėgstamiausių 10-ojo dešimtmečio PH albumų. Labai mėgstu, kai PH dainos turi turtingą instrumentuotę, o šiame albume jos tikrai netrūksta. Jackson'as saksofonu skrodžia ausis kaip jaunystėje, Gordon'o styginiai irgi labai ryškių spalvų skambesiui įneša. Ir smagu, jog čia stilistiškai yra įvairių dainų: jei Unrehearsed yra klasikinis PH stiliaus progroko numeris, tai po jo sekanti Stupid yra kažkoks funk-jazz daiktas, atliekamas Prince stiliumi. Kitos išsiskiriančios dainos: Always Is Next, kurioje sunkumo ir elektroninio apdirbimo užtenka, kad galėtume ją pritempti prie industrial stiliaus. The Light Continent – labiau ambientinis opusas, jau ne pirmas tokio braižo kūrinys PH diskografijoje. Since The Kids – praktiškai solo daina pianinui, kuri puikiai įsipaišytų į And Close As This albumą. 

Mano favoritas albume yra Always Is Next, man tokie aštresni garsai visada prie širdies. Unrehearsed ir Stupid irgi prie favoritų įsipaišo. Man asmeniškai tik kiek kliuva tie trys trumpi fragmentėliai – jie gal ir prideda albumo bendram skambesiui vienio, bet juos išmetus albumas kokybiškai nepasikeistų, mano galva. Bei The Light Continent gal man kiek per ilga ir kiek per eksperimentinė: šita, į ambientą linkusi PH pusė man vis dar svetima. Dėl to albumui rašau 9 balus.