Pitfalls
Leprous

Iškart šoka greta "Coal", mano mėgstamiausio Leprous albumo (gal jau ir nebe). Šiame albume kūrybos vadžias praktiškai pilnai perima Einar Solberg ir įrodo, kokio kalibro kūrėjas jis yra. Kad šis albumas kiek kitoks nei kiti Leprous albumai, tikrai galima jausti, bet kažin, ar tai tik Solberg'o nuopelnas, nes muzika čia artimesnė roko, nebe metalo žanrui. Ir tai, kai kurios dainos net į pop muzikos kategoriją linkusios pretenduoti (Alleviate), o kur muzikos stilių skalėje įkišti beveik pilnai orkestrinę "Distant Bells", išvis neaišku. Žodžiu, gan sunku šį albumą prirašyti progresyviojo metalo žanrui, kuriam drąsiai priklauso visi iki tol buvę Leprous albumai. 

Tačiau tai tikrai nereiškia, kad Leprous yra nebe ta grupė, ar, tuo labiau, kad tai yra blogesnė grupė negu buvo. Man būtų buvę tikrai liūdna, jei Leprous dabar būtų išleidę albumą, prastesnį už "Malina", kurį aš laikau "kriziniu" Leprous albumu, ženklu, kad reikia keistis ir nebedaryti iš savęs parodijos. Ir štai su "Pitfalls" Leprous vėl grįžta ant originalios ir alternatyvios šiuolaikinės muzikos pjedestalo, ištaisę "Malina" albume padarytas klaidas.

"Pitfalls" dainos nebėra nuspėjamo ir pasikartojančio skambesio, nuotaikų spektras albume platus (nuo dramatiškai pompastiškos Below iki visiškai ramios Observe The Train, nuo chaotiškos The Sky Is Red iki beveik šokti priverčiančios By My Throne). Pačiose dainose yra labai "erdvių" instrumentinių pasažų, kur, atrodo, niekas nevyksta, bet iš tikrųjų jie atlieka svarią funkciją išpildant dainos bendrą atmosferą.

Šitas albumas taip pat turi tokių ritmų, kurių galėjai iš Leprous išgirsti paskutinį kartą Aeolia laikais ar, duokdie, Bilateral laikais. Tai yra labai laisvi, beveik džiaziniai ar fankiški ritmai, kurių pastaruoju metu jų muzikoje nebuvo, juos išstūmė labiau klasiški rokiniai ritmai. To pavyzdžiai: Below antrasis posmas, I Lose Hope visa daina, By My Throne ir Alleviate posminės dalys, Distant Bells viduryje kai kur ritmas įeina net į trip-hop'inę fazę. 

Šiame albume taip pat yra išlaikytas balansas tarp to, ką aš laikyčiau naujais dalykais Leprous diskografijoje (beveik šokinis By My Throne motyvas, beveik popsinis Alleviate skambesis, netikėtai fankinė I Lose Hope) ir dalykais, kurie nėra nauji, bet tiesiog labai geri — Distant Bells yra toje pačioje lygoje kaip Malina albumą uždaranti The Last Milestone — orkestrinės baladės, bet Distant Bells kažkaip kuria stipresnį emocinį efektą (dėl įspūdingos kulminacijos galimai) ir yra subtilesnių muzikinių vingrybių. Toliau yra The Sky Is Red, kurioje kapotų rifų ir motyvų kitimų tiek, kad mintimis sugrįžti į Coal albumą. Ekstazė nuo visos tos košės panaši kaip ir klausant dainą Coal. Su Foreigner Leprous aplenkia save trumpų ir galingų dainų rašymo srityje. At The Bottom yra puiki melodingumo ir galingumo sintezė, o su Below Leprous dar kartą pademonstruoja, kaip iki begalybės galima pompatizuoti priedainį (Solberg'ui įjungiant aukščiausią "aaaaaaaaa" pavarą). 

Šiame albume gitara nebėra taip stipriai distort'inta kaip, tarkim, Coal albume, kitaip tariant, palikta daug vietos bosui ir sintezatoriams išryškėti. Gitaros partijos, netgi sakyčiau, beveik visame albume kuria fankroko įspūdį, bet tai netikėtai puikiai derinasi prie Leprous muzikos atmosferos. Na, bet fankinis skambesys nėra visiška naujiena Leprous diskografijoje.

Šiaip visas dainas šiame albume labai mėgstu išskyrus Observe The Train, kuri irgi labai gera, bet manęs pernelyg neužkabina. Labiausiai vis tik mėgstu Distant Bells. Tai labai profesionaliai sukomponuota daina, o euforija pasiekiama sulig puikia kulminacija. Taip pat dešimtukinėmis dainomis laikyčiau Below, By My Throne, At The Bottom, Foreigner ir The Sky Is Red dainas. Ir visam albumui, be abejo, riebus 10-ukas.