Keilas visiškai laužo įprastą rokenrolo veterano paveikslą. 80 metų ne riba, paleiskim ne vieną albumą, bet cielus du per porą metų. Šis suaktyvėjimas brandžiame amžiuje man primena Coheno kelių paskutinių albumų seriją (Cohen'as mirė 82-ejų, koks dabar yra Cale'o amžius). Ir kas svarbiausia, tiek Cohen'as demonstravo klasę, tiek dabar tą daro Cale'as. Gal net Cale'as pabrėžtiniau, jo skambesys yra neįtikėtinai modernus, jis toli gražu nedaro iš savęs 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio antikvariato eksponato. Nors kažkur giliai, dainų harmonijose, pačioje šerdyje ir galima atrasti kokį bitlišką akcentą, bet pati forma yra naujoviška, persmelkta elektronikos, turi Keilui būdingą minimalizmo dėmenį (tikrai yra repeticijos ar tai pagrindinėje melodijoje, ar ją supančiame užloop'intame instrumentale). Tiesa, šis albumas neturi tokio melancholiškai tamsaus avangardo, kokio buvo kupinas jo pernykštis darbas Mercy. Poptical Illusion, kaip suponuoja pavadinimas, daugiau išlaikantis pop formą, bet ta pop forma truputį dekonstruota, išplauta, pateikta tiesiog keiliškai. Kitokio epiteto sunku rasti, aš Cale'o darbus vertinu tiesiog dėl jų keiliškumo. Jie unikalūs.
Man savaime peršasi šio albumo lyginimas su Mercy. Požiūris į instrumentuotę labai panašus, tačiau be jau minėtos popsiškesnės formos šiame albume, yra ir kitų kokybinių skirtumų. Jei reikėtų apibūdinti mano klausimo įspūdžius, Mercy yra toks slėnių ir pakilimų albumas, kai kurios kompozicijos tave tiesiog išmuša iš vėžių savo neįprasta atmosfera ar neįtikėtinai geru instrumentiniu apipavidalinimu, bet kitos tavęs per daug nesujaudina. Poptical Illusion įspūdis kitoks, jis yra daug arčiau lygumos, bet gražios lygumos – net jei mano mažiausiai mėgstamas kūrinys albume yra Laughing In My Sleep, negalėčiau pasakyti, kad jis yra silpnas. Mercy albumas turėjo mažiau įstringančių kompozicijų. Kita vertus, stipriausios šio albumo kompozicijos man neturi šansų prilygti tokiems nuostabiems Mercy kūriniams kaip Marilyn Monroe's Legs ar Story of Blood. Bendra kompozicinė paradigma man šiek tiek artimesnė Mercy albumo negu Poptical Illusion albumo, aš tiesiog mėgstu keistesnę atmosferą. Galbūt todėl summa summarum aš truputį būčiau linkęs arčiau Mercy, bet iš esmės šių albumų stiprumas yra labai apylygis.
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pasakyti apie Poptical Illusion, tai kad man stebėtinai daugiau imponuoja pirmoji albumo pusė. Bendrai albumo charakteris antroje pusėje menkai bepasikeičia, nors gal atsiranda truputį daugiau minimalizmo, vietomis beveik Brian Eno stiliumi. Pavyzdžiui, Shark-Shark yra pokvailė, plokščia daina, ji kompoziciškai man nedaro didelio poveikio, ji yra tiesiog vienoda. Skambesio prasme visgi ji įdomi, kaip ir daugelis albumo dainų, tos šlykščios, riebiai iškraipytos gitaros man primena minimalistinius Cale'o eksperimentus iš 7-ojo dešimtmečio (Summer Heat kompoziciją labiausiai). Funkball The Brewster labai įsipaišytų į Brian Eno repertuarą, tiesa, ji turi du aiškius segmentus (abu tikrai geri) ir gerą tranziciją tarp jų, todėl ji man patinka bene labiausiai antroje pusėje.
Pirma pusė tuo tarpu tikrai tikrai solidi. Mano mėgstamiausios kompozicijos turbūt yra Davies And Wales, kuri yra maksimaliai nuotaikinga barokinio pop daina, po to einanti daug enigmatiškesnė, daugiau Mercy albumą reminiscuojanti Calling You Out, beigi svajinga, bet daugiasluoksnišką aranžuotę turinti Edge of Reason. Pirmoji albumo daina God Made Me Do It irgi įdomi, nuo pat pirmos sekundės pajunti tą keiliškumą – melodijoje glūdi kažkas archaiško, skamba vos ne kaip folk daina, bet aranžuotė ateiviška. How We See The Light turi bene didžiausią fokusą į melodiją, todėl nesistebėtinai yra pagrindinis albumo hitas. O melodija gera, Sparks'ai tokia daina didžiuotųsi. Company Commander labiausiai nurauta daina albume – tai beveik atonalus kūrinys mano ausiai. Vokalo partija skamba tiesiog šlykščiai, bet kartu su instrumentuotės šlykštumu ši kompozicija tampa artpopo statement'u.
Kaip ir minėjau, man šis albumas bene tiek pat stiprus kaip ir Mercy. Todėl jį vertinu analogiškai – 9-etu su minusėliu.
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2024 m. spalio 1 d. 23:34:00
Keilas visiškai laužo įprastą rokenrolo veterano paveikslą. 80 metų ne riba, paleiskim ne vieną albumą, bet cielus du per porą metų. Šis suaktyvėjimas brandžiame amžiuje man primena Coheno kelių paskutinių albumų seriją (Cohen'as mirė 82-ejų, koks dabar yra Cale'o amžius). Ir kas svarbiausia, tiek Cohen'as demonstravo klasę, tiek dabar tą daro Cale'as. Gal net Cale'as pabrėžtiniau, jo skambesys yra neįtikėtinai modernus, jis toli gražu nedaro iš savęs 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio antikvariato eksponato. Nors kažkur giliai, dainų harmonijose, pačioje šerdyje ir galima atrasti kokį bitlišką akcentą, bet pati forma yra naujoviška, persmelkta elektronikos, turi Keilui būdingą minimalizmo dėmenį (tikrai yra repeticijos ar tai pagrindinėje melodijoje, ar ją supančiame užloop'intame instrumentale). Tiesa, šis albumas neturi tokio melancholiškai tamsaus avangardo, kokio buvo kupinas jo pernykštis darbas Mercy. Poptical Illusion, kaip suponuoja pavadinimas, daugiau išlaikantis pop formą, bet ta pop forma truputį dekonstruota, išplauta, pateikta tiesiog keiliškai. Kitokio epiteto sunku rasti, aš Cale'o darbus vertinu tiesiog dėl jų keiliškumo. Jie unikalūs.
Man savaime peršasi šio albumo lyginimas su Mercy. Požiūris į instrumentuotę labai panašus, tačiau be jau minėtos popsiškesnės formos šiame albume, yra ir kitų kokybinių skirtumų. Jei reikėtų apibūdinti mano klausimo įspūdžius, Mercy yra toks slėnių ir pakilimų albumas, kai kurios kompozicijos tave tiesiog išmuša iš vėžių savo neįprasta atmosfera ar neįtikėtinai geru instrumentiniu apipavidalinimu, bet kitos tavęs per daug nesujaudina. Poptical Illusion įspūdis kitoks, jis yra daug arčiau lygumos, bet gražios lygumos – net jei mano mažiausiai mėgstamas kūrinys albume yra Laughing In My Sleep, negalėčiau pasakyti, kad jis yra silpnas. Mercy albumas turėjo mažiau įstringančių kompozicijų. Kita vertus, stipriausios šio albumo kompozicijos man neturi šansų prilygti tokiems nuostabiems Mercy kūriniams kaip Marilyn Monroe's Legs ar Story of Blood. Bendra kompozicinė paradigma man šiek tiek artimesnė Mercy albumo negu Poptical Illusion albumo, aš tiesiog mėgstu keistesnę atmosferą. Galbūt todėl summa summarum aš truputį būčiau linkęs arčiau Mercy, bet iš esmės šių albumų stiprumas yra labai apylygis.
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pasakyti apie Poptical Illusion, tai kad man stebėtinai daugiau imponuoja pirmoji albumo pusė. Bendrai albumo charakteris antroje pusėje menkai bepasikeičia, nors gal atsiranda truputį daugiau minimalizmo, vietomis beveik Brian Eno stiliumi. Pavyzdžiui, Shark-Shark yra pokvailė, plokščia daina, ji kompoziciškai man nedaro didelio poveikio, ji yra tiesiog vienoda. Skambesio prasme visgi ji įdomi, kaip ir daugelis albumo dainų, tos šlykščios, riebiai iškraipytos gitaros man primena minimalistinius Cale'o eksperimentus iš 7-ojo dešimtmečio (Summer Heat kompoziciją labiausiai). Funkball The Brewster labai įsipaišytų į Brian Eno repertuarą, tiesa, ji turi du aiškius segmentus (abu tikrai geri) ir gerą tranziciją tarp jų, todėl ji man patinka bene labiausiai antroje pusėje.
Pirma pusė tuo tarpu tikrai tikrai solidi. Mano mėgstamiausios kompozicijos turbūt yra Davies And Wales, kuri yra maksimaliai nuotaikinga barokinio pop daina, po to einanti daug enigmatiškesnė, daugiau Mercy albumą reminiscuojanti Calling You Out, beigi svajinga, bet daugiasluoksnišką aranžuotę turinti Edge of Reason. Pirmoji albumo daina God Made Me Do It irgi įdomi, nuo pat pirmos sekundės pajunti tą keiliškumą – melodijoje glūdi kažkas archaiško, skamba vos ne kaip folk daina, bet aranžuotė ateiviška. How We See The Light turi bene didžiausią fokusą į melodiją, todėl nesistebėtinai yra pagrindinis albumo hitas. O melodija gera, Sparks'ai tokia daina didžiuotųsi. Company Commander labiausiai nurauta daina albume – tai beveik atonalus kūrinys mano ausiai. Vokalo partija skamba tiesiog šlykščiai, bet kartu su instrumentuotės šlykštumu ši kompozicija tampa artpopo statement'u.
Kaip ir minėjau, man šis albumas bene tiek pat stiprus kaip ir Mercy. Todėl jį vertinu analogiškai – 9-etu su minusėliu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas