Quadra
Sepultura

Albumo super vinys Mean to an End ir Guardians of Earth  (Quadra). Albumas suplanuotas kaip keturių krypčių sankryža. Quadra prasideda klasikiniu Sepultura thrash‘u kaip iš Arise albumo laikų.  Pirmos trys dainos puikiai tą atspindi. Daina Mean to an End išsiskiria vokalo nežabotų galimybių demonstravimu. Max‘o Cavalera ir Derrick Green  vokalai gan panašūs, gal Darrick‘o kiek labiau „demoniškas“, ir toje dainoje tas ypač pastebima. Sekanti sankryžos kryptis savo thrash prisodrina groove energija, kaip Roots  periode. Čia vėl, vokalas aukštumoje. Įdomiausia kompozicija man Raging Void su savo priedainiu ir Pantera fluidais.

Trečia kryptis jau progmetalis ir čia etalonu man yra Guardians of Earth su neprilygstamu choru ir dramatišku kompozicijos plėtojimu, kur tylios instrumentų partijos permušamos galingo vokalo , o atkarpoje 3:50 iki pat galo pasiekta kulminacija tiesiog dusina.

Ketvirtoji kryptis – melodingas labiau atmosferinis progas, turintis sąsajų su Devin Townsend‘o Terria albumu. Čia vėl skamba superiniai chorai ir inkorporuoti garso sienos efektai (Agony of Defeat). Šiuo metu tai mano mėgstamiausias Sepultura albumas.

Machine Messiah buvo neblogas Sepultura albumas, bet neužkabino. O šitas albumas kažkaip ilgokai į mano akiratį nepapuolė, todėl perklausau tik dabar. Pirmą kartą perklausiau supratau, kad tai labai geras albumas, bet jame tiek mėsos, tiek tankio, kad visiškai susiplakė viskas ir nebūčiau galėję nė sakinio išlementi apie tai, kaip šitas albumas skambėjo ir kas jame man patiko. Tad reikėjo minimum 5 perklausų. 

Galų gale sutinku su Alvydu ties tuo, kad 4 dainos vertos 10 balų, bet mūsų nuomonė sutapo tik ties Isolation. Man labiau patiko antra albumo pusė, ypač dainos Autem, Fear, Pain, Chaos, Suffering ir, labiausiai, Agony of Defeat. Isolation puikiai pradeda albumą su pradine keista elektronuške, primenančia Slipknot'us, bet po to iš lėto įsibėgėja su orkestrinėm pompastikom ir galiausiai kala kietą greitą rifų ataką. Autem skamba labai elektriškai, aštriai, o priedainis visiška vyšnaitė ant torto, turbūt labiausiai vežantis daiktas albume. Agony of Defeat visas vystymas man patinka, o ir pagrindinė muzikinė tema kažkaip apeliuoja. Šita daina man skamba kaip Slipknot'ų progresyvas ir tai kažkaip keistai dera. Fear, Pain, Chaos, Suffering turi nuostabią gitaros melodiją, o ir Emmily Barreto vokalai puikiai veikia šioje dainoje. Instrumentinėse dalyse grupė virsta Santana on steroids. 

Bet net ir kitos dainos labai įdomios, nors daugumą jų įvertinau 9-etu. Means to an End turi keistokų Voivod'iškų pragrojimų. Last Time man pasirodė labiausiai sepulturiška daina. Capital Enslavement – etninė P. Amerikos ritmika, ekspresionistiniai orkestriniai motyvai, ir visa tai įsivažiuoja į labai veržlią dainą. Ali turbūt labiausiai eksperimentinis gabalas albume, pradžioje tas boso groove'as, o stipriausiose dalyse skamba visai kaip Chaos A.D. materialas, o rifai kaitaliojasi kaip pašėlę. Raging Void irgi, kaip ir Autem, turi nerealų priedainį. Prisidedu prie Alvydo gitaros išgyrimo dainoje Guardians of Earth... man tik toje dainoje sunkioji dalis nelabai patinka, bet tas dviejų minučių žaismas pradžioje puikus. The Pentagram instrumentalas yra dar viena rifų ataka. Nu ir Quadra miniatūra, lengvesnis momentas atsikvėpimui. 

Aš manau, kad tai Sepulturos materialas, prilygstantis jų grandioziniams 10-ojo dešimtmečio darbams ir drąsiai galintis ir pakonkuruoti su jais. Šiame albume yra labai drąsaus groove'o, daug galios, eksperimentavimo su etniniais ir vietomis net kiek džiaziniais motyvais, kai kuriose vietose visas instrumentų ansamblis skamba taip neįprastai, kad išlenda cinkelis progresyvo, nors vienas apžvalgininkas teisingai pastebėjo, jog su prog'iška maniera Sepultura nepersistengia, prog'iškumas verčiau tik iliuzija negu tyčia siektas rezultatas. Ir galutinis rezultatas toks veržlus ir įvairus, jog reikia perklausyti dar ir dar, kad daeitų, kas vyksta. Iš šiųmetinių albumų panašų efektą turi nebent Mekong Delta - Tales of a Future Past. 

Man tai irgi topo vertas materialas. Svarstau tarp 9 ir 10. Na, daugiau dainų įvertinau 9-etu, bet reik turėt omeny, kad tai vienas stipriausių šiemet parašytų 9-etų. Ir vienas stipriausių Sepulturos albumų.  

Albumas pretenduoja į mano top 10. 4 dainos 10 balų, o likusios 8 - 10 lygyje. Nė vieno užpildo.