Klausau Queen diskografiją atvirkštine tvarka, pradėdamas nuo Innuendo, kuriam jau dideliu komentaru pažėriau kritikos. Mano nuostabai, šitas albumas pakankamai dideliu atstumu mano asmeninėse simpatijose pralenkia Innuendo. Nes galbūt šiame nėra tokių prastų dainų kaip "Delilah". Kažkaip instrumentai čia skamba daug sklandžiau, melodijos ir kompozicijos pakankamai įdomios, nebuvo praktiškai nė vienos, į kurią žiūrėčiau labai kritiškai. Albumas prasideda dviem trumpesnėm, bet ne mažiau intriguojančiomis dainomis Party ir Khashoogi's Shop, vėliau eina trijulė, kurią laikyčiau labiausiai verta dėmesio albume: labai kompleksuota The Miracle, didelį įspūdį paliekanti I Want it All ir žaisminga bei įsimintina The Invisible Man (Deacon'o bosą dievinu ten). Breakthru nors yra vienas populiaresnių albumo kūrinių, tačiau jame aš nerandu nieko labai fantastiško. Rain Must Fall ir Scandal pavadinčiau gan vidutiniškomis albumo kontekste. Mane asmeniškai palietė My Baby Does Me dainos atmosfera. Galbūt techniškai ne pats stipriausias kūrinys, tačiau gana stipriai įtraukianti, Mėjaus gitara įsimintina. Albumą pabaigia turbūt man stipriausia pasirodžiusi Was It All Worth It, kurioje yra ir nemažai sunkumų, ir atsiskleidžia Mercurio komponavimo gebėjimai. Bonusinė Hang on in there irgi neprasta, tačiau ne pati įsimintiniausia daina kontekste.
Žodžiu, albumas man pasirodė pakankamai vientisas, pakankamai įvairiapusis ir vertas dėmesio. Daug geresnis nei Innuendo. Rašau 9 balus.
____________________
Didelę gyvenimo dalį praleidžiame darydami klaidas, didelę - nieko nedarydami, o visą gyvenimą - darydami ne tai, ką reikia. -Seneka-
Aš dabar apskritai mėgstu nagrinėti Camel. Idealiai tinka vakarais klausytis man. Ir man yra sunki užduotis išsirinkti mėgstamesnius jų albumus, nes apskritai myliu jų skambesį. Bet galbūt pavyks tai padaryti šiomis dienomis kaip nors.
Kaip, beje, ir The Single Factor. Albumas, kurio kadais nebaisiai mėgau (ir daugelis jo nevertina už supopsėjimą), bet paskutinius kelis metus man tai yra nuotaiką pakeliantis lengvas klausinys. 2023 remasteris to albumo puikios kokybės.
Tu labai man artimus dalykus paskutiniu metu klausai Rain Dances be galo artimas man Camel albumas. Ne pats geriausias objektyviai, bet galimai tas albumas, kurį labiausiai mėgstu užsidėti grotuve.
Šiaip apskritai ankstyvesnė kūryba man gan stipriai skiriasi. Gal tiesiog galima vadinti brandumu su metais, panašiai kaip dabar The Cure naujausias albumas brandus ir stipriai kitoks, palyginus su ankstyvaisiais.
Aš tai vat vakar trumpam pasinėriau į diskografijos nagrinėjimą, bet daugiau ankstyvesnės. Naujesnei dar reikėtų vėliau skirti laiko. Bet Ghosteen be abejo jaučiasi kaip išskirtinis albumas, net be didesnių lyginimų.
Nickas ir chebra labai mane poliarizuoja... jie turi labai vidutiniškų dainų įvairiuose albumuose, kurios manęs visai nejaudina. Bet tada iš niekur nieko mane nutrenkia tokiais briliantais kaip Wonderful Life, Jesus Alone ir Spinning Song.
Aš buvau smarkiau pasinėręs į blogų sėklų diskografiją 2022 vasarą (būtent kai Vingyje jie koncertavo). Tai turiu pripažint, iš modernesnių albumų man Ghosteen pasirodė stipriausias. Deja, nutrūko diskografijos klausymai nepriėjus klasikinių albumų.
2017 m. liepos 19 d. 18:13:05
Klausau Queen diskografiją atvirkštine tvarka, pradėdamas nuo Innuendo, kuriam jau dideliu komentaru pažėriau kritikos. Mano nuostabai, šitas albumas pakankamai dideliu atstumu mano asmeninėse simpatijose pralenkia Innuendo. Nes galbūt šiame nėra tokių prastų dainų kaip "Delilah". Kažkaip instrumentai čia skamba daug sklandžiau, melodijos ir kompozicijos pakankamai įdomios, nebuvo praktiškai nė vienos, į kurią žiūrėčiau labai kritiškai. Albumas prasideda dviem trumpesnėm, bet ne mažiau intriguojančiomis dainomis Party ir Khashoogi's Shop, vėliau eina trijulė, kurią laikyčiau labiausiai verta dėmesio albume: labai kompleksuota The Miracle, didelį įspūdį paliekanti I Want it All ir žaisminga bei įsimintina The Invisible Man (Deacon'o bosą dievinu ten). Breakthru nors yra vienas populiaresnių albumo kūrinių, tačiau jame aš nerandu nieko labai fantastiško. Rain Must Fall ir Scandal pavadinčiau gan vidutiniškomis albumo kontekste. Mane asmeniškai palietė My Baby Does Me dainos atmosfera. Galbūt techniškai ne pats stipriausias kūrinys, tačiau gana stipriai įtraukianti, Mėjaus gitara įsimintina. Albumą pabaigia turbūt man stipriausia pasirodžiusi Was It All Worth It, kurioje yra ir nemažai sunkumų, ir atsiskleidžia Mercurio komponavimo gebėjimai. Bonusinė Hang on in there irgi neprasta, tačiau ne pati įsimintiniausia daina kontekste.
Žodžiu, albumas man pasirodė pakankamai vientisas, pakankamai įvairiapusis ir vertas dėmesio. Daug geresnis nei Innuendo. Rašau 9 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2009 m. balandžio 28 d. 15:32:49
____________________
Didelę gyvenimo dalį praleidžiame darydami klaidas, didelę - nieko nedarydami, o visą gyvenimą - darydami ne tai, ką reikia. -Seneka-
2009 m. kovo 20 d. 23:07:42