Radiation
Marillion

Radiation yra vienas prasčiausių Marillion albumų, dėl šios pozicijos konkuruodamas su Happiness Is The Road albumu. Jis paskubėtas, melodijos nėra jau tokios įdomios. Net dainos, kurios galėtų skambėti labai subtiliai ir maloniai kaip Now She'll Never Know nuskamba tiesiog nuobodžiai. Kai kurios melodijos yra primityvūs kantri/bliuzo/klasikinio roko miksai kaip These Chains ir Born To Run. Taip pat mano Marillion narys-numylėtinis Mark Kelly su klavišais pjauna per daug grybo: perteklinis sintezas Three Minute Boy, Cathedral Wall, o ypač The Answering Machine dainoje. 

Ir nepaisant visų šių defektų, kuriuos turi albumas, yra keletas gerų momentų. Under The Sun – štai, jei jau tikiuos iš Marillion sunkaus gabalo, tai tikiuos kažko tokio, o ne Ramones / Sex Pistols maniera subraižyto gitaros rifo, ką karts nuo karto linksta padaryti Marillion. Three Minute Boy, neskaitant aranžuotės minusų, yra visai stipri baladė. Bet didžioji magija slypi paskutinėje dainoje A Few Words For The Dead, tik reikia turėti papildomas 6 minutes kantrybes, nes daina labai jau bipolinė: pirmos 6 minutės yra gana neįdomus, primityvus melodinis motyvas, tačiau kirtus 6:00 įvyksta didysis wow ir paskutines keturias albumo minutes Marillion serviruoja vieną geriausių savo visos diskografijos melodijų su nuostabiais Rothery harmoniniais žaidimais gitara. Ir net nežinau, kaip vertinti tokią dainą, kurios pusė man nepatinka, o kita pusė tiesiog palieka be amo. 

Šiam albumui skiriu 7-etą.