Radical Optimism
Dua Lipa

Disko / fanko / soulo / hauso ir panašių archaiškų 1970-1990 laikotarpyje vyravusių stilių sugrįžimas į XXI a. antrojo dešimtmečio pabaigos ir trečiojo dešimtmečio muziką yra tai, kas mane ir grąžino iš visiško nusigręžimo nuo šiuolaikinės pop muzikos. Dua Lipa šiame kontekste įsipaišo, bet nebūtinai iš visų gerųjų pusių: kartais tas įtakas mes girdime taip aštriai, kad net verčia galvoti apie plagiarizmą (daug diskutavome apie jos ankstesnio albumo Future Nostalgia originalumą ir čia priminimui tiesiog įmetu Rick Beato video, kuris kelia diskusiją apie Dua Lipos dainų originalumą), bet kartais tos įtakos yra paslėpiamos taip giliai giliai, po visa beveide šiuolaikišką pop muzikos aranžuote ir produkcija, kad nebežinai, ar Dua Lipa netampa dar viena neįdomia pop muzikos žvaigždute? Būtent šitą klausimą aš kartais sau keliu klausydamas Dua Lipos ir svarstau, kad gal jos muzikos trūksta sveiko balanso tarp to kepurės nuleidimo pop muzikos klasikai ir modernios, korporatyvinės pop muzikos politikos...

Su tokiom mintim ateinu į Radical Optimism albumą. Ir tai tikrai yra albumas, kuris mano abejones įprasmina gan gerai – ar tikrai būtent taip mes įsivaizduojame albumą, prie kurio dainų rašymo sėdėjo po 7-is ar daugiau žmonių, instrumentuotę atliko dešimtis žmonių, techninį suvedimą – dar viena dešimtis? Ir ar tikrai šis albumas geresnis negu tai, ką klasikinės pop grupės padarydavo be šito milijoninio personalo? Galutinis produktas yra gan geras produkcijos požiūriu, nekvestionuosiu ir neblogo (bet ne fantastiško) pačios Dua Lipa balso, bet daugybė dainų neturi nei originalaus požiūrio į pop dainos struktūrą, nei į jos instrumentuote. Kita vertus, yra ir keletas visai gerų pavyzdžių šiame albume, kaip Dua Lipai pavyksta suderinti moderną ir klasiką tokiu būdu, kad modernas klasikos baisiai neužgožia.

Pirmas ir pats geriausias pavyzdys yra Houdini. Būtent šita daina privertė mane perklausyti albumą, ji po daugybės perklausų išliko neginčijama favorite albume. Tai yra puikus fanko/disko stilistikos modernizavimas 2024-iesiems, tikrai pagauli ritmo sekcija ir instrumentuotėje yra gerų dalykėlių (kaip ta elektrinė gitara pabaigoje, pavyzdžiui). Geriau negu taip gali padaryti nebent Jessie Ware. 

Kitas pavyzdys yra Falling Forever. Gal melodiškai ne pati įspūdingiausia dalis, bet mušamųjų sekcija dainą pakelia kokiais 300 procentų. Visa ta agresyvi tu-tu-tu tu-tu-tu būgnų kaskada priedainyje, mano galva, yra aiškiai įkvėpta Kate Bush dainos Running Up That Hill, bet ji yra efektyvi, o ir posme bei bridže mušamieji įneša daug šiai dainai reikalingų akcentų. Tai antra mano mėgstamiausia daina albume.

Toliau yra Maria, ir netgi prie jos priklijuočiau French Exit, nes mintyje turiu tą pačią gaivališką akustinę gitarą, kuri tikrai buvo svarbus akcentas XX-XXI a. sandūros pop muzikoje, bet vėliau ją išstūmė elektronika. Galbūt geresnį išpildymą turi Maria, man visa estetika primena panašiai kietą akustinę gitarą turinčias žymias Moloko dainas, tokias kaip The Time Is Now bei Familiar Feeling. O maži sintezatoriaus akcentai turi Williamo Orbito braižą, nukelia į jo prodiusuotus ar bendraautorinius 90-ųjų darbus (gal net labiausiai į tą patį mano mėgstamą Madonnos albumą Ray of Light).

Illusion tikrai nėra silpna daina, ji paima gerą pamoką iš Houdini, kad įsimintinai pop dainai reikia efektyvios boso linijos, bet stilistiškai Illusion yra daug modernesnė, tik labai vietomis (gal instrumentinėje partijoje labiausiai) užneša į klasikinį 8-ojo dešimtmečio fanką. 

Ir Happy For You yra geras albumo finalas. Man atrodo ji yra labiausiai įkvėpta 80-ųjų / 90-ųjų synthpop'o, nes tie erdvūs sintezai su vėl stipriais būgnų fill'ais man kalba Tears For Fears kalba ar net, turint omeny šitos dainos poziciją albume ir optimizmą (kad ir santūrų), primena Depeche Mode'ų albumą Songs of Faith And Devotion uždarančią Higher Love. 

Taigi, išvardijau daug ganėtinai gerai pavykusių dainų, kurios man leidžia galvoti, kad šis albumas yra netgi įdomesnis negu jos sėkmingas Future Nostalgia. Kita vertus, yra dainų, kuriose jokios magijos nerandu: End of an Era, Training Season, These Walls (su išimtimi priešdainyje, kur yra labai paprastas, bet geras pianino akompanimentas). Ką albume veikia Anything For Love, man išvis paslaptis. Aš nekalbu apie nenukirptus studijos dialogus, tai man niekada jokioje muzikoje nebuvo problema, tačiau tai labai keistai surėdyta daina, kuri prasideda kaip baladė, bet po to virsta į nuotaikingą dance-pop, kuris gal po minutės su trupučiu nutrunka. Neišvystyta, silpnoka kompozicija.

Taigi, nors albumas savitai įdomus ir apjungia gan skirtingas požiūrius į pop muzikos instrumentuotę, bet dar toli gražu nuo pilno balanso tarp atsigręžimo į pop klasikus ir modernaus pop darymo. Abi dalys, mano nuomone, nefunkcionuoja pilnu pajėgumu, todėl man sunku vertinti Dua Lipos muziką labai teigiamai, net jei milijonai žmonių tą jos gerumą ir įžvelgia. Aš daug geresnį balansą įžvelgiu, pavyzdžiui, Jessie Ware muzikoje (ir jei palygintume muzikos kritikų vertinimus, Jessie Ware yra tikrai aukščiau nei Dua Lipa), bet kodėl Ware netampa tokia pop muzikos ikona kaip Lipa? Gal labiau retorinis klausimas, arba klausimas, į kurį žinom atsakymą, bet vis nenorim jo pripažint, tad šitos diskusijos toliau ir nevystysiu.

Albumui netvirtas 7-etas.

7/10