Rise Radiant
Caligula's Horse

Su Caligula's Horse per jų ankstesnius kūrinius man nepavyko susidraugauti, jie man atrodė kaip nedarnus įvairių progmetalio stilistikų (Dream Theater / Opeth / Between The Buried And Me ir gal net šiek tiek Haken) miksas. Šitas albumas tuo tarpu man jau lipo labiau. Visgi didžiausia problema: Caligula's Horse muzika yra dinamiška, vežanti ir labai kintama, todėl kiekviena ilgesnė nei 5 minučių daina virsta žaidimų su ugnimi. Šiame albume man nei vienas iš trijų ilgesnių kūrinių (Salt, Autumn ir The Ascent) atrodo nepasiteisinęs. Autumn turi gerą finalą, bet jo tenka laukti per ilgai. The Ascent turi kietą pradžią, bet kūrinys išsikvepia ties viduriu. Salt apskritai gan blankus kūrinys, nors priedainis visai neblogai dar skamba. 

Visgi visas albumo gėris slypi trumpesniuose kūriniuose. Mano mėgstamiausi: Valkyrie, Slow Violence ir The Tempest. Galingi, vežantys kūriniai, turintys labai įsimintinus priedainius, o gitara skamba sunkiai ir įkerta į smegeninę taip, kad net ir norėdamas neužmirši tų motyvų. Slow Violence man netgi stipriai asocijuojasi su tuo, ką švedų progmetalistai Andromeda išdarinėjo pirmuose dviejuose albumuose - skamba kaip iš jų katalogo ištraukta daina. The Tempest ir Valkyrie irgi turi tokio panašumo. O kadangi aš labai vertinu tai, kaip Andromeda išvengė pasmerkimo Dream Theater stiliaus kakofonijoje ir apsibrėžė savitą skambesį, tai man šito albumo trys favoritai atrodo kaip gera bazė susirasti ir Caligula's Horse kolektyvui savo braižą, nes kaip ir minėjau, man kažkoks aiškus šio kolektyvo identitetas nesivaizdina galvoje, kai apie juos pagalvoju, nors tai jau penktas jų albumas. 

Būtent dėl vienovės trūkumo ir rizikingo žaidimo su ilgomis dainomis aš skiriu 9-etą su minusu. Bet pabrėžiu - man tai simpatiškiausias Caligula's Horse albumas kol kas.