Now and Zen
Robert Plant

Netikėtai smagus, įdomus klausytis albumas. Vakar Konditerijus su savo siūlymu dienos dainoje man užkabino, tai klausiausi keletą kartų šio albumo ir jis man nepabostantis kol kas. Bet šis albumas turi ir trūkumų. Ryškiausias iš jų: dainos Tall Cool One ir Billy's Revenge, nors yra energingos ir aštrios, deja, visai iškrenta iš gana švelnaus šio albumo kolorito. Bendrai, išmetus šias dvi dainas, albumas skamba taip atmosferiškai kaip U2 - The Joshua Tree (beje, to paties laikmečio albumas ir tas muzikoje atsispindi). Man tokia albumo atmosfera labai patinka. White, Clean and Neat yra tamsokas ir nepernelyg muzikaliai įdomus gabaliukas, o Walking Towards Paradise, nors savo skambesiu visai tinka į šį albumą, tačiau skamba kiek per standartiškai ir sintetiškai. Hm, gal tam kūriniui reikėtų daugiau melancholijos įpūsti, tokios, kokia tiesiog sprogsta Heaven Knows, turbūt mano mėgstamiausias albumo kūrinys. Ir dar kokia nereali Page'o gitaros solo toje dainoje. Taip pat šauni yra Ship of Fools baladė. Taip pat dešimtuko verta ir The Way I Feel — svajingai skambanti, nepamirštamos melodijos daina, turinti puikias gitaros partijas. Dance On My Own turi tipinį kvailoką Plantišką tekstą, bet užtat gerai skamba. Helen of Troy priedainis kabliuoja. Summa summarum, šį albumą esu linkęs vertinti kažkur tarp 8 ir 9. Kadangi man jis dabar labai gerai klausosi, rašysiu silpną 9-etą.