Angelou mano dėmesį patraukė su singlu No Rivals 2019-ais. Toks pusiau-sėkmingas singlas, kurį girdėdavau ir viešose erdvėse grojant, mano dėmesį patraukė tamsia atmosferiška, misticizmo kupina R&B interpretacija, viena mano mėgstamiausių ir klausomiausių to laikmečio lietuviškų dainų. Bet kažko panašiai patrauklaus iš Angelou po to nebegirdėjau. Bet nusprendžiau skirti laiko kelioms Rodeo perklausoms.
Albumas prasideda tokia pusiau gera daina su stipriu upfront priedainio skambesiu „Tiek pat“, tačiau ties „Peak“ ir „Drugio efektu“ man pradeda rodytis tai, ko ir tikėjaus – visos dainos turi tą lėtą liūliuojančią vokalinę manierą ir nebaisiai daug ausį traukiančių momentų instrumentuotėje, tad visa estetika nors ir išskirtinė, bet albumo rėmuose dainos niveliuojasi tarpusavyje. Pirma tikrai stipri daina albume yra Patikimiausias, ji labiausiai skamba kaip ryškus albumo hitas, turi ir gerą ritmą, ir įsimintiną priedainio melodiją. Firminė Angelou daina. Medus irgi yra tapo pakankamai žinoma daina – irgi įsimintina, išryškėjanti albume, bet tuo pačiu ir lėtoka bei banaloka. Po poros vėl vidutiniškų dainų, prieš albumo galą, atrandu Apsirengus vasara, kuri turi labiausiai groovy ritmą, o antrame plane labai gerus potepius daro sintezatorius. Ir labiausiai mane paveikė paskutinė albumo daina Reikia nedaug, kurioj labiausiai pajaučiau tą energiją, kuri mane traukė ir dainoje No Rivals. Ta ilgesingai melodinga gitara ir laipsniškas dainos buildup'as labai traukia ausį, o smagioji dainos dalis stoja kartu su tuo sinkopuotu ritmu. Taip lengvai build'inamoj dainoje geriausiai ir Andželikos vokalo spalvos atsiskleidžia. Man netgi didesnės asociacijos šioje dainoje kilo su praeito dešimtmečio Beatrich kūryba, kuri irgi yra viena iš didesnių mano favoričių lietuviškos muzikos scenoje.
Taigi, albume yra kelios stiprios išryškėjančios dainos, jis turi savo charakterį, bet jame ir daugokai tokios vidutinybės. Kažkokį panašų įspūdį susidariau ir iš ankstesnių Angelou darbų. Norėtųsi, kad dainose išlįstų kažkokie ypatingesni instrumentuotės ar vokaliniai akcentai. Svarsčiau tarp 7-8, bet paprastai 8-etais vertinu labiau man patikusius darbus, tad tebūnie 7-etas su pliusu. Jei ateityje su albumu susigyvensiu labiau, balą pakelsiu.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 4110
Iš viso užsiregistravę: 73741
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 227939
2026 m. kovo 9 d. 19:02:45
Angelou mano dėmesį patraukė su singlu No Rivals 2019-ais. Toks pusiau-sėkmingas singlas, kurį girdėdavau ir viešose erdvėse grojant, mano dėmesį patraukė tamsia atmosferiška, misticizmo kupina R&B interpretacija, viena mano mėgstamiausių ir klausomiausių to laikmečio lietuviškų dainų. Bet kažko panašiai patrauklaus iš Angelou po to nebegirdėjau. Bet nusprendžiau skirti laiko kelioms Rodeo perklausoms.
Albumas prasideda tokia pusiau gera daina su stipriu upfront priedainio skambesiu „Tiek pat“, tačiau ties „Peak“ ir „Drugio efektu“ man pradeda rodytis tai, ko ir tikėjaus – visos dainos turi tą lėtą liūliuojančią vokalinę manierą ir nebaisiai daug ausį traukiančių momentų instrumentuotėje, tad visa estetika nors ir išskirtinė, bet albumo rėmuose dainos niveliuojasi tarpusavyje. Pirma tikrai stipri daina albume yra Patikimiausias, ji labiausiai skamba kaip ryškus albumo hitas, turi ir gerą ritmą, ir įsimintiną priedainio melodiją. Firminė Angelou daina. Medus irgi yra tapo pakankamai žinoma daina – irgi įsimintina, išryškėjanti albume, bet tuo pačiu ir lėtoka bei banaloka. Po poros vėl vidutiniškų dainų, prieš albumo galą, atrandu Apsirengus vasara, kuri turi labiausiai groovy ritmą, o antrame plane labai gerus potepius daro sintezatorius. Ir labiausiai mane paveikė paskutinė albumo daina Reikia nedaug, kurioj labiausiai pajaučiau tą energiją, kuri mane traukė ir dainoje No Rivals. Ta ilgesingai melodinga gitara ir laipsniškas dainos buildup'as labai traukia ausį, o smagioji dainos dalis stoja kartu su tuo sinkopuotu ritmu. Taip lengvai build'inamoj dainoje geriausiai ir Andželikos vokalo spalvos atsiskleidžia. Man netgi didesnės asociacijos šioje dainoje kilo su praeito dešimtmečio Beatrich kūryba, kuri irgi yra viena iš didesnių mano favoričių lietuviškos muzikos scenoje.
Taigi, albume yra kelios stiprios išryškėjančios dainos, jis turi savo charakterį, bet jame ir daugokai tokios vidutinybės. Kažkokį panašų įspūdį susidariau ir iš ankstesnių Angelou darbų. Norėtųsi, kad dainose išlįstų kažkokie ypatingesni instrumentuotės ar vokaliniai akcentai. Svarsčiau tarp 7-8, bet paprastai 8-etais vertinu labiau man patikusius darbus, tad tebūnie 7-etas su pliusu. Jei ateityje su albumu susigyvensiu labiau, balą pakelsiu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas